DUK: Pakratai graužikams

Triušio aptvare ar narve tinka popieriniai, kanapių, linų pakratai ar drebulės drožlės, o tualetui – medžio ar popierinės granulės su šienu viršuje. Patalpoje laikomam triušiui dalį grindų galima uždengti kilimėliu, kad neslystų.

Padėkite tualeto dėžutę į kampą, kurį triušis pats pasirinko, įdėkite į ją šiek tiek jo išmatų ir šieno. Triušiai mėgsta ėsti ir tuštintis vienu metu, todėl šienas dėžutėje ar šalia jos labai padeda; dauguma išmoksta per kelias savaites.

Paprastai taip. Nekastruoti triušiai dažniau ženklina teritoriją šlapimu ir išmatomis, todėl kastracija dažnai pagerina tualeto įpročius. Sprendimą dėl kastracijos aptarkite su veterinaru.

Dėžutė turi būti tokia, kad triušis joje galėtų laisvai apsisukti ir atsigulti, o didesnėms veislėms dažnai tinka kačių tualetai. Žemesnis kraštas patogesnis jauniems ir seniems triušiams.

Dažniausiai užtenka kelių centimetrų granulių ar popierinio kraiko sluoksnio, ant kurio dedama šieno. Per storas sluoksnis tik eikvoja kraiką, o per plonas greitai prisigeria ir pradeda kvepėti.

Priežastys gali būti nešvarus tualetas, pakeistas kraikas, nauja aplinka, teritorijos ženklinimas ar stresas. Staigus tualeto įpročių pokytis, ypač su skausmo ar šlapimo pokyčių požymiais, yra priežastis kreiptis į veterinarą.

Lauke laikomam triušiui reikia sausų, šiltų pakratų miegamojoje dalyje, o žiemą papildomo sauso šiaudų ar šieno sluoksnio. Lauko aptvare svarbu, kad pakratai nesušlaptų nuo lietaus, todėl stogas ir sandarios sienos būtini.

Tualetą dažniausiai valoma kas dieną ar kelias dienas, o visą aptvarą su pakratais – kartą per savaitę. Lauko triušidę vasarą tikrinkite dažniau, nes šlapi pakratai pritraukia muses.

Šiltu oru musės deda kiaušinėlius į šlapią, išmatomis suteptą kailį ar pakratus, o tai triušiams gali būti labai pavojinga. Vasarą kasdien valykite tualeto vietas ir tikrinkite triušio užpakalinę dalį; pastebėję kirmėlaičių, skubiai kreipkitės į veterinarą.

Šinšiloms dažniausiai naudojamos drebulės drožlės, popieriniai pakratai ar fliso paklotai. Šinšilos jautrios karščiui ir drėgmei, todėl pakratai turi būti sausi, o kailį jos valo atskiroje specialaus smėlio vonelėje.

Ne. Smėlis ar dulkių vonelė skirta kailiui valyti ir paprastai paliekama narve tik trumpam, o pakratai turi sugerti šlapimą ir būti minkšti. Nuolat paliekama vonelė greitai užteršiama išmatomis.

Šinšilų pakratai paprastai keičiami kartą per savaitę, o šlapios vietos šalinamos dažniau. Šinšilos išskiria nedaug šlapimo, tačiau jis dažnai susikaupia vienoje vietoje, todėl ją tikrinkite reguliariai.

Lentynoms pakratų nereikia, tačiau jos turi būti iš saugios medienos ar kitos neslidžios medžiagos. Lentynas reguliariai nuvalykite nuo išmatų ir šlapimo, kad nesikauptų kvapas.

Degu mėgsta rausti, todėl jiems tinka gilus popierinių pakratų, drebulės drožlių ir šieno mišinys. Kaip ir šinšiloms, jiems reikia atskiros smėlio vonelės, o pakratai turi būti sausi ir nedulkantys.

Degu kasa tunelius, todėl bent dalyje narvo verta turėti 15–20 cm ar gilesnį pakratų sluoksnį. Kitoje dalyje gali būti plonesnis sluoksnis, kad būtų lengviau valyti.

Degu pakratus paprastai užtenka pilnai keisti kas savaitę ar dvi, o tualeto vietą valyti kas kelias dienas. Degu išskiria nedaug šlapimo, tačiau kai narve kelios degu, pakratai teršiasi greičiau.

Daug pakratų rūšių tinka keliems graužikams, tačiau skiriasi gylis ir paskirtis: žiurkėnams, smiltpelėms ir degu reikia gilių, urvus laikančių pakratų, o jūrų kiaulytėms ir triušiams – labiau sugeriančių. Visiems svarbu, kad būtų nedulkantys ir nekvepinti.

Jūrų kiaulytėms, triušiams, šinšiloms ir žiurkėms dažniausiai užtenka kelių centimetrų sluoksnio, kuris sugeria šlapimą ir dengia dugną. Svarbiau ne gylis, o tai, kad pakratai būtų sausi ir reguliariai keičiami.

Padauginkite narvo dugno ilgį ir plotį centimetrais iš norimo gylio ir padalinkite iš 1000 – gausite litrus. Pavyzdžiui, 80 × 50 cm dugnui ir 10 cm gyliui reikia apie 40 litrų pakratų.

Galite naudoti narvą su aukštu padėklu, akvariumą ar terariumą arba pritvirtinti prie narvo apačios permatomas plokštes, kad pakratai nebyrėtų. Rausiantiems gyvūnams gilus pakratų sluoksnis svarbesnis už aukštus narvo aukštus.