DUK: Pakratai graužikams

Mineralinis, sulimpantis ar silikagelio kačių kraikas graužikams netinka: jis dulka, gali sulipti ant kailio ir burnoje, o suėstas užkimšti žarnyną. Saugūs tik natūralūs, nekvepinti augaliniai kraikai, pavyzdžiui, medžio ar popierinės granulės.

Sulimpantis kraikas sudrėkęs sukietėja, todėl suėstas ar įkvėptas jis gali užkimšti triušio virškinimo traktą ar dirginti kvėpavimo takus. Triušių tualetams naudokite augalinius, nesulimpančius kraikus.

Ne visam narvui, nes smėlis nesugeria kvapo, šlapias tampa nešvarus ir gali dulkėti. Smėlio vonelė tinka šinšiloms, degu, smiltpelėms ir kai kuriems žiurkėnams, tačiau ji laikoma atskirai nuo pakratų.

Ne. Sodo žemėje gali būti trąšų, chemikalų, parazitų ir aštrių dalelių, o durpės laiko drėgmę ir dulka išdžiūvusios. Graužikams naudokite tam skirtus sausus pakratus.

Išdžiovinti saugių medžių lapai gali būti įdomus papildas rausimui ar lizdui, tačiau jie mažai sugeria. Rinkite juos švarioje vietoje, gerai išdžiovinkite ir nenaudokite nuodingų medžių, pavyzdžiui, ąžuolo ar kauliavaisių, lapų.

Pakratai su pridėtais kvapais, pavyzdžiui, citrinos, levandų ar obuolių, gali dirginti jautrius graužikų kvėpavimo takus. Geriau rinktis nekvepintus ir dažniau valyti tualeto vietą.

Sodos ar kvapų naikiklių į pakratus berti nepatariama, nes smulkūs milteliai dirgina kvėpavimo takus, o gyvūnas gali juos laižyti nuo kailio. Kvapą mažina dažnesnis valymas ir tinkami pakratai.

Geriau ne. Oro gaivikliai, kvapiosios žvakės ir eteriniai aliejai gali dirginti mažų gyvūnų kvėpavimo takus. Vėdinkite kambarį ir valykite narvą, o ne maskuokite kvapą.

Dažnos klaidos – per plonas pakratų sluoksnis, dulkėti ar kvepinti pakratai, visų pakratų keitimas per dažnai rausiantiems gyvūnams arba per retas tualeto vietos valymas. Taip pat klaidingai naudojama vata ar kačių kraikas.

Gyvūnui spalva nesvarbi, tačiau savininkui šviesūs pakratai padeda pastebėti, ar šlapimas nepakitęs, ar nėra kraujo ar viduriavimo. Tamsūs pakratai mažiau rodo nešvarumus, todėl lengviau praleisti, kada laikas keisti.

Dažniausiai ne, nes daug roplių substratų, pavyzdžiui, žievės, kokoso ar smėlio mišiniai, laiko drėgmę ar dulka. Graužikams reikia sausų, sugeriančių pakratų, skirtų būtent jiems.

Ne. Sodo mulčias dažnai būna sakingas, aštrus, gali būti apdorotas chemikalais ar dažytas ir prastai sugeria. Graužikams naudokite tik gyvūnams skirtus pakratus.

Aštrūs šiaudų stiebai, stambios atplaišos ar kietos granulės gali sužeisti akis ar pėdutes, o ilgos skaidulos apsivynioti aplink kojytes. Rinkitės minkštus pakratus be aštrių dalių ir periodiškai patikrinkite gyvūno pėdutes.

Graužikai dažnai kramto ar perneša pakratus, ir nedidelis kiekis saugių pakratų nepavojingas. Jei gyvūnas nuolat ėda pakratus, pasitikrinkite, ar jam užtenka šieno ir pašaro, o neįprastą elgesį aptarkite su veterinaru.

Taip, dažnas derinys – medžio granulės apačioje drėgmei sugerti, o viršuje minkštas popierinių pakratų ar drožlių sluoksnis. Taip pakratai ilgiau išlieka sausi, o gyvūnui patogu vaikščioti ir rausti.

Žiurkėnai gamtoje kasa gilius urvus, todėl dažniausiai rekomenduojama bent 20 cm pakratų, o geriausia dar daugiau bent dalyje narvo. Gilūs pakratai leidžia jam elgtis natūraliai ir mažina stresą.

Žiurkėnams labiausiai tinka minkšti, nedulkantys pakratai, kurie laiko urvų formą: popieriniai, drebulės drožlės ar jų mišinys su šienu. Tualeto kampe galima naudoti granules ar smėlį.

Žiurkėnams paprastai valomas tik tualeto kampas kas kelias dienas, o visi pakratai keičiami rečiau, kas kelias savaites, paliekant dalį senų. Per dažnas viso narvo valymas sugriauna urvus ir kvapo žymes, todėl sukelia stresą.

Seni, švarūs pakratai išlaiko pažįstamą žiurkėno kvapą, todėl po valymo jis greičiau jaučiasi saugus. Palikite saują sausų pakratų ir nelieskite lizdo, jei jis nesušlapęs ir nesmirdi.

Lizdą reikia tikrinti, tačiau valyti tik tada, kai jis sušlapęs, smirdi ar jame genda paslėptas šviežias maistas. Sausas maisto atsargas galima palikti, o gendančias išimkite atsargiai, nesugriaudami viso lizdo.