DUK: Maistas graužikams

Ne visada – jų poreikiai skiriasi. Triušių granulėse paprastai nėra pridėto vitamino C, kurio jūrų kiaulytei būtina gauti kasdien, todėl rinkitės maistą, skirtą būtent jūsų gyvūno rūšiai.

Pakuotės būna nuo kelių šimtų gramų iki kelių kilogramų, o kaina už kilogramą leidžia jas palyginti tiesiogiai.

Šiene esančios skaidulos palaiko žarnyno judrumą, o ilgas kramtymas dilina nuolat augančius dantis. Šienas turėtų sudaryti didžiąją triušio raciono dalį, maždaug 80 %, ir jo turi būti neribotai.

Šieno triušis turi gauti neribotai. Orientacinis kiekis – maždaug tokio dydžio krūvelė kaip pats triušis kasdien; papildykite, kai lieka mažai, o seną, sutryptą šieną išmeskite.

Jūrų kiaulytei šviežio šieno turi būti visada ir neribotai, nes tai jos mitybos pagrindas. Jei šienas baigiasi, sutrinka virškinimas ir dantys nebedyla taip, kaip reikia.

Motiejukų šienas gaminamas daugiausia iš vienos žolės rūšies, jis vienodos sudėties ir stambiai skaidulingas. Pievų šienas – įvairių žolių ir žolelių mišinys, įvairesnio kvapo ir skonio; abu tinka suaugusiems žolėdžiams.

Liucernos šiene daug baltymų ir kalcio, todėl jis tinka augantiems jaunikliams, vaikingoms ar žindančioms patelėms ir veterinaro patarimu – per liesiems gyvūnams. Suaugusiems nuolat šeriant liucerna gali susidaryti šlapimo akmenys.

Kokybiškas šienas yra žalsvas, maloniai kvepia, sausas, mažai dulka ir turi ilgus stiebus. Pelėsių kvapas, pilkos ar baltos dėmės, drėgnumas ar daug smulkių dulkių rodo, kad šienas netinkamas.

Pelėsiais paveiktą šieną išmeskite ir nebandykite atrinkti švarių dalių, nes pelėsių sporos kenkia kvėpavimo takams ir virškinimui. Patikrinkite, ar likęs šienas laikomas sausai ir vėdinamai.

Spalvą lemia žolės pjovimo laikas, džiovinimo oras ir saulė. Gelsvas šienas nebūtinai blogas, jei maloniai kvepia, nedulka ir nepelijęs, tačiau labai rudas ir sustingęs šienas paprastai būna mažiau maistingas.

Pirmos pjūties šienas stambesnis, su daugiau stiebų ir skaidulų, todėl gerai dilina dantis. Antros pjūties šienas minkštesnis ir lapingesnis, dažnai labiau patinka išrankiems gyvūnams; abu galima ir maišyti.

Išbandykite kitos rūšies ar pjūties šieną, šviežią pakuotę, sumažinkite granulių ir skanėstų kiekį, dėkite šieno keliose vietose. Jei gyvūnas atsisako šieno ilgiau, gali skaudėti dantis – kreipkitės į veterinarą.

Smulkios dulkės dirgina graužikų kvėpavimo takus ir akis, ypač jautrių jūrų kiaulyčių ir šinšilų. Rinkitės šieną, iš kurio dulkės pašalintos, o labai dulkančio geriau nebepirkti.

Šieną laikykite sausoje, vėdinamoje, vėsioje vietoje, toliau nuo saulės ir ne tiesiai ant grindų. Tinka kartoninė dėžė ar kvėpuojantis maišas; drėgno šieno niekada neuždarykite sandariai.

Sandariame plastikiniame maiše kaupiasi drėgmė ir šienas gali supelyti. Trumpai laikyti pirktinėje pakuotėje su vėdinimo skylutėmis galima, bet ilgiau geriau kvėpuojantis maišas ar dėžė.

Sausai laikomas šienas išsilaiko kelis mėnesius, tačiau ilgainiui praranda aromatą ir dalį maistinių medžiagų. Atidarytą pakuotę geriausia sunaudoti per kelis mėnesius ir kaskart patikrinti kvapą.

Ėdžiose šienas lieka švarus ir mažiau jo iššvaistoma, o triušiams dalį šieno verta dėti ir į tualetą. Rinkitės ėdžias, į kurias gyvūnas negali įkišti galvos ir įstrigti.

Graužikai renkasi skaniausius stiebelius, o likusius išmėto – tai normalu, ir dalis šieno visada iššvaistoma. Duokite mažesnes šviežias porcijas dažniau ir naudokite ėdžias.

Presuoti kubeliai suteikia skaidulų ir yra gera graužimo priemonė, tačiau ilgų stiebų birus šienas geriau dilina dantis ir leidžia natūraliai ieškoti maisto. Kubelius naudokite kaip papildymą, ne vietoj šieno.

Taip, natūralių žolelių ar žiedų priedai padidina susidomėjimą šienu ir įvairina racioną. Patikrinkite, kad nebūtų pridėta cukraus ar dirbtinių kvapų ir kad žolelės tinka jūsų gyvūno rūšiai.