DUK: Sveikata šunims

Sveiko svorio šuns šonkaulius galima lengvai apčiuopti per ploną riebalų sluoksnį, žiūrint iš viršaus matosi juosmuo, o iš šono – pakilęs pilvas. Jei šonkaulių neapčiuopiate, o juosmens nesimato, šuo greičiausiai per sunkus. Reguliariai sverkite šunį ir pasitarkite su veterinaru dėl tinkamo svorio.

Reguliarus svėrimas padeda laiku pastebėti nepageidaujamą svorio augimą ar kritimą, kuris gali būti ligos požymis. Svoris svarbus ir renkantis antiparazitines priemones, kurios parenkamos pagal svorio intervalą. Mažus šunis galima sverti buitinėmis svarstyklėmis laikant ant rankų, didelius – veterinarijos klinikoje.

Nuolatinį niežulį gali sukelti blusos ir kiti parazitai, alergijos, odos infekcijos ar sausa oda. Pirmiausia patikrinkite, ar šuo turi blusų, ir ar jis gauna reguliarią antiparazitinę apsaugą. Jei kasymasis nesiliauja, oda parausta, atsiranda žaizdelių ar plinkančių vietų, kreipkitės į veterinarą.

Be veterinaro – ne. Ne visi žmonėms skirti antihistamininiai vaistai šunims tinka, kai kuriuose yra šunims pavojingų priedų, o šunų alergijos dažnai reikalauja kitokio gydymo. Jei įtariate alergiją, veterinaras nustatys priežastį ir parinks tinkamą gydymą.

Taip, kai kurios šunų odos grybelinės infekcijos, pavyzdžiui, dermatofitozė, gali plisti žmonėms ir kitiems gyvūnams. Įtarę grybelį (apvalūs plikę lopai, pleiskanojimas), kreipkitės į veterinarą, o iki tol plaukite rankas po kontakto su šunimi ir valykite jo daiktus.

Odą raminantys purškikliai ir geliai, dažnai su alaviju, avižomis ar panašiomis medžiagomis, gali trumpam palengvinti nedidelį sudirginimą, pavyzdžiui, po įkandimų ar kirpimo. Jie negydo odos ligų. Jei sudirginimas plinta, kartojasi ar šuo stipriai kasosi, kreipkitės į veterinarą.

Užtikrinkite, kad šuo turėtų šviežio vandens, ir stebėkite jo savijautą. Žmonėms skirtų vaistų nuo viduriavimo neduokite. Nedelsdami kreipkitės į veterinarą, jei tai šuniukas ar senas šuo, viduriavimas trunka ilgiau nei parą, išmatose yra kraujo, šuo vemia, nebeėda ar yra vangus.

Vienkartinis vėmimas, kai šuo po to jaučiasi gerai, dažnai nėra pavojingas. Kreipkitės į veterinarą, jei šuo vemia kelis kartus, vėmaluose yra kraujo, jis negali išlaikyti vandens, yra vangus, jam skauda pilvą, įtariate, kad suėdė svetimkūnį ar nuodų, arba tai šuniukas.

Tai gyvybei pavojinga būklė, kai skrandis prisipildo dujų ir gali apsisukti, dažniau pasitaikanti didelių, giliakrūčių veislių šunims. Požymiai – išsipūtęs, kietas pilvas, nesėkmingi bandymai vemti, seilėtekis, neramumas ir silpnumas. Pastebėję juos, nedelsdami vykite pas veterinarą.

Daugelis sveikų šunų retkarčiais ėda žolę, ir tai dažniausiai nėra ligos požymis. Tačiau jei šuo žolę ėda godžiai ir dažnai, po to vemia, turi kitų virškinimo sutrikimų ar mažiau ėda, verta pasitarti su veterinaru. Saugokite, kad šuo neėstų chemikalais purkštos žolės.

Veterinarinės dietos sukurtos konkrečioms ligoms, pavyzdžiui, inkstų, šlapimo takų ar virškinimo, ir sveikam šuniui gali netikti. Todėl jas verta pradėti tik veterinarui nustačius diagnozę ir nurodžius, kiek laiko šerti. Netinkama dieta gali paslėpti simptomus ar pabloginti būklę.

Naujam šuniukui pravartu turėti veterinaro rekomenduotą priemonę nuo kirmėlių ir išorinių parazitų, tinkančią jo amžiui ir svoriui, termometrą, erkių traukiklį, šuniukams skirtą šampūną ir pirmosios pagalbos reikmenų. Pirmojo vizito metu veterinaras sudarys skiepijimo ir nukirminimo planą.

Kol šuniukas nebaigė pirminio skiepijimo kurso, jam gresia pavojingos užkrečiamos ligos, pavyzdžiui, parvovirusinis enteritas, kurių sukėlėjai išlieka aplinkoje. Kartu svarbi ir ankstyva socializacija. Kada ir kur saugu vesti šuniuką, kaip derinti socializaciją su apsauga, patars veterinaras.

Keliaujant su šunimi po ES šalis paprastai reikia mikroschemos, gyvūno augintinio paso ir galiojančio skiepo nuo pasiutligės, o kai kurios šalys turi papildomų reikalavimų, pavyzdžiui, dėl kaspinuočių. Reikalavimus verta pasitikrinti iš anksto ir pasitarti su veterinaru.

Niekada nepalikite šuns užrakintame automobilyje šiltą dieną, net trumpam ir pravėrus langus – temperatūra viduje kyla labai greitai. Kelionėje užtikrinkite vėdinimą ar kondicionavimą, šešėlį ir vandenį, darykite sustojimus. Vėsinantis kilimėlis gali padėti, bet nepakeičia vėsios aplinkos.

Prieš kelionę kelias valandas šuns nešerkite, užtikrinkite gerą vėdinimą, darykite sustojimus ir pratinkite šunį prie trumpų, malonių pasivažinėjimų. Saugi vieta, pavyzdžiui, pritvirtinta transportavimo dėžė, kai kuriems šunims mažina nerimą. Jei pykinimas stiprus, veterinaras gali paskirti tinkamą priemonę.

Šiltu oru kai kuriuose ežeruose ir tvenkiniuose dauginasi melsvadumbliai, kurie gali gaminti šunims labai pavojingų toksinų. Venkite vandens, kuris žalias, drumstas, su putomis ar plėvele, ir neleiskite šuniui jo gerti. Jei po maudynių šuo vemia, viduriuoja, silpsta ar traukuliuoja, skubiai vykite pas veterinarą.

Žiemą šunims pavojingas antifrizas, kuris saldaus skonio ir labai nuodingas, kelių druska, dirginanti letenas, ledas, ant kurio galima susižeisti, ir šaltis mažiems, trumpaplaukiams ar seniems šunims. Grįžę nuplaukite letenas, o įtarę, kad šuo laižė antifrizą, nedelsdami skambinkite veterinarui.

Veterinariniai vaistai skirti ligoms gydyti ar jų išvengti, yra registruojami ir jų veiksmingumas bei saugumas įvertinami prieš patenkant į rinką; dalis jų išduodami tik su receptu. Papildai priskiriami pašarams ir skirti mitybai papildyti, o ne gydyti. Todėl papildas nepakeičia veterinaro paskirto vaisto.

Ne. Receptinius veterinarinius vaistus skiria veterinaras, įvertinęs šuns sveikatą, ir jie parduodami tik su receptu. Saugokitės pasiūlymų įsigyti tokių vaistų be recepto, nes jie gali būti netinkami, padirbti ar netinkamai laikyti. Jei vaisto reikia pakartotinai, kreipkitės į savo veterinarą.