DUK: Maistas šunims

Iki maždaug 3–4 mėnesių šuniukai dažniausiai šeriami 3–4 kartus per dieną, vėliau – 3 kartus, o nuo pusmečio – 2 kartus. Dienos normą dalinkite pagal ėdalo pakuotės lentelę ir šuniuko augimą.

Didelių veislių šuniukai auga ilgai, o per didelis kalcio ir energijos kiekis gali skatinti per greitą augimą ir sąnarių bei kaulų problemas. Didelių veislių šuniukų ėdale energijos ir kalcio kiekis kontroliuojamas.

Šuniukui, kuris ėda visavertį šuniukų ėdalą, kalcio papildų nereikia, o jų perteklius, ypač didelėms veislėms, gali pakenkti kaulų vystymuisi. Papildus duokite tik veterinarui paskyrus.

Mažų veislių šunys prie suaugusiųjų ėdalo dažniausiai pereina apie 9–12 mėnesių, vidutinių – apie 12 mėnesių, o didelių ir milžiniškų – 15–24 mėnesių. Pereikite palaipsniui ir, jei abejojate, pasitarkite su veterinaru.

Kiekis priklauso nuo amžiaus ir numatomo suaugusio šuns svorio, todėl žiūrėkite į šuniukų ėdalo lentelę, kurioje nurodyti abu dydžiai. Šuniukas turi augti lieknas – jo šonkaulius turi būti galima lengvai užčiuopti.

Karvės pienas šuniukams netinka, nes daugelis jų blogai virškina laktozę ir gali viduriuoti. Jei šuniukui reikia pieno, naudojami specialūs šuniukams skirti pieno pakaitalai.

Našlaičius šuniukus maitinkite specialiu šuniukų pieno pakaitalu iš buteliuko pagal gamintojo nurodymus ir veterinaro patarimus. Mažus šuniukus reikia maitinti dažnai, net naktį, todėl šiuo laikotarpiu būtina veterinaro priežiūra.

Taip, daugeliui kalių paskutiniame vaikingumo trečdalyje ir žindymo metu rekomenduojamas šuniukų ar reprodukcijai skirtas ėdalas, nes jų energijos poreikis labai išauga. Kiekį ir laiką aptarkite su veterinaru.

Ilgai šerti suaugusį šunį šuniukų ėdalu nerekomenduojama, nes jis kaloringesnis ir gali sukelti antsvorį. Išimtys – vaikingumo ir žindymo laikotarpis ar atvejai, kai taip paskyrė veterinaras.

Galima, jei tai šuniukams skirtas visavertis ėdalas. Drėgnas ar pamirkytas sausas ėdalas ypač tinka nujunkymo laikotarpiu, kai šuniuko dantukai dar maži.

Dažniausiai dėl streso ir pasikeitusio maisto, todėl pirmomis savaitėmis duokite tą patį ėdalą, kurį jis ėdė anksčiau. Jei viduriavimas tęsiasi ilgiau nei parą, kartojasi vėmimas, šuniukas vangus ar išmatose matyti kraujo, nedelsdami kreipkitės į veterinarą.

Taip, šuniukų ėdalai dažnai skirstomi pagal numatomą suaugusio šuns dydį: mažų veislių šuniukams reikia daugiau energijos vienam kilogramui ir smulkesnių granulių, o didelių – kontroliuojamo augimo. Rinkitės pagal būsimą suaugusio šuns svorį.

Geriau ne: likučiai išbalansuoja racioną, skatina išrankumą ir elgetavimą prie stalo, o kai kurie produktai šunims nuodingi. Apdovanojimui naudokite šuniukų skanėstus ar dalį dienos ėdalo normos.

Šuniukas turi tolygiai augti ir priaugti svorio, būti energingas, o jo šonkauliai turi būti lengvai apčiuopiami, bet nematomi. Reguliariai sverkite šuniuką ir aptarkite jo augimą su veterinaru per vakcinacijos vizitus.

Mažų veislių šunims senjorų ėdalas dažniausiai siūlomas nuo 8–10 metų, o didelių – nuo 6–7. Keisti nebūtina, jei šuo sveikas ir gerai laikosi su dabartiniu ėdalu; spręskite atsižvelgdami į svorį, aktyvumą ir veterinaro patarimą.

Senjorų ėdale dažnai mažiau kalorijų, daugiau lengvai virškinamų baltymų ir skaidulų, pridėta sąnariams ir smegenims palaikyti skirtų medžiagų. Sudėtis tarp gamintojų labai skiriasi, nes vieningo senjorų ėdalo standarto nėra.

Sveikiems senyviems šunims baltymų paprastai mažinti nereikia – jie padeda išlaikyti raumenų masę. Baltymų ar fosforo ribojimas reikalingas tik sergant tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, inkstų, ir tik veterinarui rekomendavus.

Senam šuniui gali skaudėti dantis ar susilpnėti uoslė, todėl padeda pamirkytas ar pašildytas ėdalas, drėgno ėdalo priedas ar smulkesnės granulės. Jei apetitas sumažėjo staiga ar šuo liesėja, kreipkitės į veterinarą.

Su amžiumi šuo mažiau juda, o jo medžiagų apykaita lėtėja, todėl tas pats ėdalo kiekis suteikia per daug energijos. Sumažinkite porciją ar rinkitės mažiau kaloringą ėdalą ir stebėkite svorį.

Svorio mažėjimas senatvėje gali būti susijęs su dantų problemomis, raumenų nykimu ar ligomis, todėl jį visada verta aptarti su veterinaru. Kol aiškinamasi priežastis, rinkitės skanų, lengvai virškinamą ėdalą ir stebėkite, kiek šuo suėda.