DUK: Prekės ropliams

Gyvas graužikas gali sužaloti gyvatę įkandimais ar įdrėskimais, ypač jei ji iškart nesusidomi grobiu. Šaldyti ir atšildyti graužikai saugesni, patogiau laikomi ir sumažina parazitų riziką.

Gyvatės dažnai neėda prieš nusinėrimą, po persikraustymo, esant per žemai temperatūrai, sezonų metu ar dauginimosi laikotarpiu. Jei gyvatė neėda ilgai ir krenta svoris, reikia patikrinti sąlygas ir kreiptis į veterinarą.

Taip, gyvatės yra tikros pabėgimo meistrės ir gali išstumti neužfiksuotą dangtį ar praslysti pro mažą plyšį. Terariumui su stumdomomis durelėmis verta naudoti specialų užraktą, o vėdinimo angos ir laidų angos turi būti sandarios.

Gyvatė jaučiasi saugiausiai ankštoje slėptuvėje, kurioje gali susiriesti ir liesti sieneles, todėl per didelė slėptuvė mažiau tinka. Šiltoje ir vėsioje zonose dedama po vienodą slėptuvę, kad gyvatė galėtų rinktis temperatūrą.

Neištisas nusinėrimas dažnai rodo per mažą drėgmę. Padeda drėgna slėptuvė, dažnesnis purškimas ar trumpas pamirkymas drungname vandenyje. Užsilikusių akių dangtelių patiems plėšti nereikėtų – jei jie lieka, kreipkitės į veterinarą.

Daugelis gyvačių mėgsta kartais pasimirkyti, ypač prieš nusinėrimą, todėl vandens indas turėtų būti pakankamai didelis, kad gyvatė galėtų į jį sutilpti. Indas turi būti sunkus, kad neapvirstų, ir plaunamas reguliariai.

Kukurūzinėms ir kitoms sausos aplinkos gyvatėms dažnai naudojamos buko ar drebulės drožlės, o didesnės drėgmės reikalaujančioms – kokoso pluoštas ar žievė. Substratas turi leisti gyvatei rausti ir palaikyti rūšiai tinkamą drėgmę.

Sausumos vėžliai mėgsta kasti, todėl jiems tinka dirvos, kokoso pluošto ir smėlio mišiniai ar kiti kasimui tinkami substratai, laikantys šiek tiek drėgmės. Smulkios drožlės ar kraikas gali būti nuryti su maistu, todėl maistas dedamas ant plokščio akmens ar lėkštės.

Minkštas kiautas ar nelygūs gūbriai dažnai susiję su kalcio, UVB trūkumu, netinkama mityba ar per sausa aplinka augimo metu. Tai rimta problema, todėl pastebėjus pokyčius reikia kreiptis į veterinarą ir peržiūrėti laikymo sąlygas.

Sepijos kaulas dažnai paliekamas aptvare kaip papildomas kalcio šaltinis, kurį vėžlys gali graužti pats, be to, jis padeda dilinti snapą. Jis nepakeičia kalcio papildų ar UVB, bet yra paprastas papildas.

Šeriant atskirame inde su vandeniu maisto likučiai neteršia akvaterariumo, todėl filtrui lengviau, o vanduo ilgiau išlieka švarus. Po šėrimo vėžlys grąžinamas atgal, o indas išplaunamas.

Net su geru filtru dalis vandens paprastai keičiama kas savaitę, o filtras valomas pagal gamintojo nurodymus. Neužtikrinus to, vandenyje kaupiasi amoniakas ir bakterijos, kurie gali sukelti akių ir odos ligas.

Daugumai atogrąžų ir subtropikų vandens vėžlių rūšių kambario temperatūros vanduo yra per šaltas, todėl naudojamas akvariuminis šildytuvas su apsauginiu gaubtu. Gaubtas apsaugo, kad vėžlys nesudaužytų stiklinio šildytuvo.

Vandens vėžliai dažnai ryja smulkius akmenėlius kartu su maistu, o tai gali sukelti virškinimo trakto užkimšimą. Todėl naudojamas tuščias dugnas, stambūs akmenys, kurių vėžlys negali nuryti, arba smulkus smėlis.

Mėlynliežuviams scinkams reikia erdvaus žemo terariumo, nes jie gyvena ant žemės, gilaus substrato raustis, kaitinimosi lempos, UVB, slėptuvių ir sunkaus vandens indo. Jie yra visaėdžiai, todėl jų mityboje derinami vabzdžiai, daržovės ir baltyminis maistas.

Uromastiksai – dykumų driežai, kuriems reikia labai karštos kaitinimosi vietos, stiprios UVB, sauso substrato ir daug akmenų. Suaugę jie daugiausia ėda augalinį maistą ir sėklas, todėl jų prekių sąrašas skiriasi nuo vabzdžiaėdžių driežų.

Vandens agama užauga gana didelė ir laipioja, todėl jai reikia aukšto, erdvaus terariumo su šakomis, didelio vandens baseino, didelės drėgmės, kaitinimosi lempos ir UVB. Tai reiklesnė rūšis nei barzdotoji agama.

Dieniniai gekonai aktyvūs dieną ir kaitinasi šviesoje, todėl jiems paprastai rekomenduojama UVB lempa, taip pat aukštas, augalais apsodintas terariumas ir purškimas. Jie ėda vabzdžius ir specialų vaisinį mišinį.

Karališkosioms ir pieninėms gyvatėms reikia panašios įrangos kaip kukurūzinei gyvatei: sandaraus terariumo, šildymo su termostatu, kelių slėptuvių ir šaldytų graužikų. Jos gali ėsti kitas gyvates, todėl laikomos po vieną.

Kiaulianosės gyvatės mėgsta raustis, todėl joms reikia gilesnio substrato, o terariumas gali būti mažesnis nei didesnėms rūšims. Kai kurios jos išrankios maistui, tad laikytojai kartais keičia grobio rūšį ar kvapą pasitarę su patyrusiais augintojais.