DUK: Prekės ropliams

Didelius stiklinius terariumus kartais patogiau atsiimti patiems, nes jie sunkūs ir gali įskilti transportuojant. Jei užsakote su pristatymu, verta iš karto patikrinti siuntą ir užfiksuoti pažeidimus.

Kalcio ir vitaminų milteliai laikomi sandariai uždaryti sausoje, vėsioje vietoje ir sunaudojami iki galiojimo pabaigos, nes vitaminai ilgainiui silpsta. Substratas laikomas sausai uždarytame maiše, kad neįsimestų pelėsis ar vabzdžiai.

Seni ropliai dažnai būna mažiau aktyvūs, rečiau ėda ir gali sunkiau laipioti, todėl terariume verta įrengti žemesnes kaitinimosi vietas, lengvai pasiekiamą vandenį ir dažniau stebėti svorį. Reguliarūs veterinaro patikrinimai padeda laiku pastebėti ligas.

Suaugę ir seni ropliai paprastai šeriami rečiau nei jaunikliai, nes jų augimas sulėtėjęs ir jie lengviau nutunka. Tačiau staigus apetito praradimas nėra normalus senėjimo požymis, todėl jį reikia aptarti su veterinaru.

Patogu turėti atskirą semtuvėlį išmatoms, šepetėlius, stiklo valiklį, purkštuvą su dezinfekavimo priemone ir vienkartines pirštines. Šie įrankiai naudojami tik terariumui, o ne virtuvėje.

Kalkių dėmės nuo purškimo dažnai nuvalomos silpnu acto ir vandens tirpalu ar terariumams skirtu valikliu, po to stiklas nuplaunamas švariu vandeniu. Ateityje dėmių padeda išvengti purškimas distiliuotu ar filtruotu vandeniu.

Vandentiekio vanduo dažnai turi chloro, todėl prieš pilant į akvaterariumą jį galima nusistovėti ar naudoti akvariumams skirtą vandens kondicionierių. Tai padeda ir filtro naudingosioms bakterijoms.

Šiltą dieną trumpas buvimas saulėje lauke saugiame inde ar aptvare su vandeniu ir pavėsiu vėžliui naudingas, nes jis gauna natūralių UVB spindulių. Vėžlio negalima palikti be priežiūros ar inde be pavėsio, nes jis gali greitai perkaisti.

Patinusios akys vandens vėžliams dažnai susijusios su nešvariu vandeniu, vitamino A trūkumu ar netinkamomis sąlygomis. Tai reikalauja veterinaro apžiūros, o laikymo sąlygas – vandens kokybę, temperatūrą, UVB ir mitybą – verta peržiūrėti.

Džiovintos žolelės, žiedai ir šienas papildo vėžlio mitybą skaidulomis, ypač žiemą, kai šviežių piktžolių sunku rasti. Jas galima maišyti su šviežiais žalumynais ar barstyti aptvare, kad vėžlys ieškotų maisto.

Ypač jauniems sausumos vėžliams drėgnesnė slėptuvė ar drėgnesnis substrato kampas padeda tolygiai augti kiautui ir išvengti dehidratacijos. Likusi aptvaro dalis paprastai paliekama sausesnė.

Daugelis laikytojų reguliariai mirko sausumos vėžlius sekliame drungname vandenyje, ypač jauniklius, nes tai padeda gerti ir tuštintis. Vanduo turi siekti ne aukščiau smakro, o vėžlys visą laiką prižiūrimas.

Šildymo kilimėlis tinka žemėje gyvenantiems ropliams, kurie šildosi pilvu, pavyzdžiui, leopardiniams gekonams ir kai kurioms gyvatėms. Dieniniams kaitinimosi driežams ir vėžliams vien jo nepakanka – jiems reikia šilumos iš viršaus.

Dažniausiai šildymo kilimėlis klijuojamas po terariumo dugnu ar ant galinės sienelės išorės ir užima apie trečdalį ploto. Kad nebūtų perkaitimo, jis jungiamas per termostatą, o po terariumu paliekamas tarpelis orui.

Reikiama galia priklauso nuo terariumo dydžio, medžiagos, kambario temperatūros ir rūšies poreikių. Dažnai patogiau rinktis šiek tiek galingesnį šildytuvą ir valdyti jį termostatu, nei per silpną, kuris žiemą nepasieks reikiamos temperatūros.

Per didelę drėgmę dažnai sukelia prasta ventiliacija, per dažnas purškimas, per šlapias substratas ar didelis vandens indas šiltoje zonoje. Padeda daugiau vėdinimo angų, retesnis purškimas ir vandens indo perkėlimas į vėsiąją pusę.

Substrato sluoksnis priklauso nuo rūšies: kasantiems ropliams ir bioaktyviems terariumams reikia gilaus sluoksnio, kitiems pakanka kelių centimetrų. Kiekį litrais galima apskaičiuoti padauginus dugno plotą iš norimo gylio.

Naktinį roplių elgesį galima stebėti su labai silpna šviesa ar specialia naktinio stebėjimo lempa, bet ji neturėtų šviesti visą naktį. Dauguma roplių geriausiai jaučiasi visiškoje tamsoje.

Kraustantis roplys vežamas atskirai, saugioje šiltoje dėžėje, o terariumas ištuštinamas, kad stiklas neįskiltų. Naujoje vietoje pirmiausia įrengiamas ir sušildomas terariumas, o tik tada į jį perkeliamas gyvūnas.

Dažniausiai pirštinių nereikia, svarbiau nusiplauti rankas prieš ir po kontakto. Pirštinės praverčia valant terariumą, dirbant su nervingais ar įkandančiais gyvūnais ir tvarkant šaldytą grobį.