DUK: Šildymas ir apšvietimas ropliams

Sugedęs termostatas gali palikti šildytuvą nuolat įjungtą arba visai išjungtą, todėl temperatūrą terariume reikia reguliariai tikrinti termometru. Pastebėję gedimą, šildytuvą laikinai išjunkite, stebėkite roplį ir kuo greičiau pakeiskite termostatą.

Ne visai, nes termostatas matuoja temperatūrą tik toje vietoje, kur yra jo jutiklis. Atskiras termometras padeda patikrinti, ar termostatas veikia tiksliai, ir matyti temperatūrą kitose zonose, pavyzdžiui, vėsiojoje pusėje.

Paprastai rekomenduojama turėti bent du termometrus: vieną šiltojoje, kitą vėsiojoje terariumo pusėje. Taip matote visą temperatūrų skirtumą ir galite įsitikinti, kad roplys turi kur pasišildyti ir kur atvėsti.

Lipdukiniai termometrai rodo stiklo, o ne oro ar paviršiaus temperatūrą, ir dažnai būna netikslūs. Skaitmeninis termometras su laidiniu zondu leidžia matuoti tiksliai toje vietoje, kur yra roplys, ir dažnai įsimena dienos didžiausią bei mažiausią temperatūrą.

Infraraudonųjų spindulių termometras per kelias sekundes parodo paviršiaus temperatūrą, pavyzdžiui, kaitinimosi akmens ar šakos. Tai svarbu, nes roplys šildosi gulėdamas ant paviršiaus, o oro ir paviršiaus temperatūra gali labai skirtis.

Higrometras matuoja oro drėgmę, kuri ropliams svarbi ne mažiau nei temperatūra: per sausas oras trukdo nertis, per drėgnas skatina pelėsį ir kvėpavimo problemas. Šildymas keičia drėgmę, todėl patogu turėti prietaisą, rodantį abu rodmenis.

Termometro zondą verta dėti roplio lygyje, o ne prie lubų, nes temperatūra aukštyje ir prie dugno gali labai skirtis. Matuokite šiltojoje zonoje prie kaitinimosi vietos ir vėsiojoje zonoje prie slėptuvės.

Paprasčiausia palyginti kelis termometrus toje pačioje vietoje arba patikrinti juos infraraudonųjų spindulių termometru. Jei rodmenys skiriasi keliais laipsniais, verta pakeisti nepatikimą prietaisą, nes nuo jo priklauso šildymo nustatymai.

Gradientas yra temperatūros skirtumas tarp šiltosios ir vėsiosios terariumo dalies. Jo reikia, nes roplys reguliuoja kūno temperatūrą judėdamas tarp zonų, todėl šildytuvai statomi viename gale, o kitas paliekamas vėsesnis.

Jei šildomas visas terariumas, roplys negali atvėsti ir gali perkaisti. Šildant vieną galą susidaro šilta ir vėsi zonos, tarp kurių gyvūnas pats pasirenka jam tuo metu tinkamą temperatūrą.

Daugeliui roplių naktinis temperatūros kritimas yra natūralus ir net naudingas, todėl jei kambaryje šilta, papildomo šildymo naktį nereikia. Jei temperatūra nukrenta žemiau rūšiai tinkamos ribos, naudojamas nešviečiantis šildytuvas su termostatu.

Daugeliui rūšių naktį temperatūra gali nukristi keliais laipsniais, o dykumų rūšims – kiek daugiau, tačiau tikslios ribos priklauso nuo rūšies. Pasitikrinkite savo roplio poreikius ir naktinę temperatūrą stebėkite termometru, kuris įsimena mažiausią rodmenį.

Barzdotosioms agamoms dažniausiai rekomenduojama karšta kaitinimosi vieta, maždaug 38–42 °C paviršiuje suaugusiems, ir vėsi pusė apie 24–28 °C. Jaunikliams kaitinimosi vieta paprastai būna kiek vėsesnė, o tiksliau temperatūrą suderinkite pagal gyvūno elgesį ir veterinaro patarimus.

Leopardiniams gekonams dažniausiai rekomenduojama šilta zona apie 30–33 °C paviršiuje ir vėsi pusė apie 22–26 °C. Kadangi jie šildosi ir pilvu, šilta vieta dažnai sukuriama kilimėliu ar lempa virš plokščio akmens, valdant ją termostatu.

Keteruotieji gekonai mėgsta vidutinę kambario temperatūrą ir blogai toleruoja karštį, todėl šiltame bute papildomo šildymo dažnai nereikia. Jei kambaryje vėsu, naudojama silpna kaitinimosi lempa viršutinėje dalyje, o terariumas neturi perkaisti vasarą.

Karališkiesiems pitonams reikia šiltos zonos ir vėsesnės pusės bei gana didelės drėgmės. Šildymui dažnai naudojamas keraminis ar infraraudonųjų spindulių šildytuvas arba kilimėlis su termostatu, o temperatūrą verta tikrinti slėptuvėse abiejose pusėse.

Maisinėms gyvatėms paprastai pakanka vidutinio šildymo: šiltos zonos viename gale ir kambario temperatūros kitame. Tam tinka kaitinimosi lempa, keraminis šildytuvas ar kilimėlis su termostatu, svarbiausia – apsaugoti gyvatę nuo tiesioginio sąlyčio su karštu paviršiumi.

Chameleonams reikia stiprios UVB lempos ir silpnos kaitinimosi lempos viršutinėje terariumo dalyje, o apačioje turi likti vėsiau. Jie lengvai perkaista, todėl kaitinimosi vietos temperatūrą reikia kruopščiai matuoti, o lempą apsaugoti tinkleliu.

Žaliosioms iguanoms reikia didelio, šilto terariumo su plačia kaitinimosi zona, stipria UVB lempa ir pakankama drėgme. Kadangi suaugusios iguanos labai didelės, šildymui dažnai reikia kelių lempų, kad šilumos užtektų visam kūnui.

Sausumos vėžliui patalpoje reikia kaitinimosi lempos viename aptvaro gale, UVB lempos ir vėsesnės zonos su slėptuve. Kadangi vėžlys didelis ir lėtai įšyla, kaitinimosi zona turi būti pakankamai plati, kad sušiltų visas kiautas.