DUK: Kirpimas ir priežiūra graužikams

Pleiskanos gali atsirasti dėl sausos odos, netinkamos mitybos ar dažnų maudynių, tačiau jas gali sukelti ir erkutės ar grybelis. Jei pleiskanų daug, gyvūnas kasosi ar slenka plaukai, kreipkitės į veterinarą.

Trumpaplaukius triušius paprastai pakanka šukuoti kartą per savaitę, o šėrimosi metu – kasdien. Ilgaplaukius, pavyzdžiui, angoros ar liūtagalvius, triušius reikia šukuoti kasdien, kad kailis nesusiveltų.

Triušiai, laižydamiesi, praryja daug plaukų, o jie negali jų atsikosėti kaip katės. Gausiai šeriantis plaukai gali apsunkinti virškinimą, todėl reguliarus šukavimas pašalina negyvus plaukus ir mažina šią riziką.

Triušiams dažnai naudojamos guminės šukos ar pirštinės, minkšti šepečiai ir šukos su apvaliais dantukais, o ilgaplaukiams – ir šepečiai susivėlimams. Venkite aštrių metalinių šepečių, kurie gali subraižyti ploną triušio odą.

Kai kurie tankiems pavilnėms skirti įrankiai triušiams per aštrūs ir gali sužeisti ploną odą ar išrauti per daug plaukų. Jei naudojate tokį įrankį, rinkitės mažiems gyvūnams skirtą, braukite švelniai ir neilgai.

Dauguma triušių intensyviau šeriasi du kartus per metus, pavasarį ir rudenį, o kai kurie – ir dažniau ar nuolat po truputį. Šėrimosi metu plaukai gali slinkti dideliais kuokštais, todėl šukuoti reikia dažniau.

Šėrimosi metu kailis kartais krenta netolygiai ir kurį laiką gali matytis ryški riba tarp seno ir naujo kailio. Tačiau jei oda paraudusi, pleiskanoja, gyvūnas kasosi ar pliki lopai nedingsta, reikia kreiptis į veterinarą.

Sumažėjęs ėdimas ar mažesnės išmatos šėrimosi metu gali rodyti virškinimo sutrikimą, kuris triušiams gali būti pavojingas. Užtikrinkite daug šieno ir vandens, šukuokite dažniau, o jei triušis neėda ar nesituština, nedelsdami kreipkitės į veterinarą.

Angoros triušių vilna labai greitai susivelia, todėl ją reikia šukuoti kasdien, o reguliariai trumpinti ar kirpti. Tokio triušio kailio priežiūrai verta išmokti iš patyrusio augintojo ar grumerio.

Šinšilos kailį daugiausia prižiūri smėlio vonelė, tačiau retkarčiais jį galima atsargiai iššukuoti šinšiloms skirtomis šukomis, ypač šėrimosi metu. Šukuokite švelniai ir netempkite, nes šinšilos plaukai lengvai iškrenta.

Šinšilos išsigandusios ar sugriebtos gali numesti plaukų kuokštą, tai gynybinė reakcija. Plaukai ataugs, tačiau šinšilą reikia laikyti švelniai už kūno ir niekada negriebti už kailio.

Ilgaplaukiai Sirijos žiurkėnai, ypač patinai, turi ilgus plaukus ant užpakalio, kurie gali susivelti ir surinkti kraiką. Retkarčiais juos galima švelniai iššukuoti minkštu dantų šepetėliu ar mažomis šukomis.

Prireikus galima atsargiai patrumpinti susivėlusius ar išmatomis susitepusius plaukus bukomis žirklėmis. Būkite labai atsargūs, nes žiurkėnų oda plona, o jei gyvūnas neramus, paprašykite veterinaro pagalbos.

Paprastai ne, nes žiurkės labai rūpestingai prižiūri savo ir viena kitos kailį. Vyresniems ar nutukusiems gyvūnams, kurie nepasiekia nugaros, galima padėti švelniai nuvalant ar perbraukiant minkštu šepetėliu.

Žiurkių uodegos, ypač vyresnių patinų, gali apsitraukti riebalais ir nešvarumais, kai gyvūnas jų nebepasiekia ar nebeprižiūri. Uodegą galima švelniai nuvalyti drungnu vandeniu ir minkštu dantų šepetėliu, nešveičiant per stipriai.

Suaugę žiurkių patinai dažnai turi daugiau riebalinių liaukų išskyrų, todėl kailis ant nugaros gali būti riebus ir gelsvas. Tai dažniausiai normalu, tačiau jei kartu yra šašų, niežulio ar plaukų slinkimo, reikia veterinaro apžiūros.

Degu kailį prižiūri patys ir smėlio vonelės, todėl šukuoti juos paprastai nereikia. Svarbu niekada nekelti ir negriebti degu už uodegos, nes jos oda gali nusmukti.

Pradėkite nuo trumpų, ramių sesijų, kai gyvūnas atsipalaidavęs, ir šukuokite plaukų augimo kryptimi. Po kiekvieno karto pasiūlykite mėgstamą skanėstą, kad šukavimas gyvūnui asocijuotųsi su malonumu.

Gyvūną laikykite ant savo kelių ar ant stalo su neslystančiu rankšluosčiu, viena ranka prilaikydami kūną. Triušiams ypač svarbu prilaikyti užpakalines kojas, nes staigus spyris gali sužaloti stuburą.

Kerpant nagus ar valant jautrias vietas, ypač neramiems gyvūnams, dviese dažnai lengviau ir saugiau: vienas laiko, kitas atlieka priežiūrą. Tai sumažina riziką, kad gyvūnas išsprūs ar bus sužeistas.