DUK: Maistas žuvims

Dažniausiai patariama naujas žuvis pirmą kartą pašerti kitą dieną po įleidimo, kai jos šiek tiek apsipranta. Pradėkite nuo nedidelės porcijos ir stebėkite, ar visos žuvys ėda.

Sergančios žuvys dažnai ėda mažiau, todėl joms duodama nedaug lengvai virškinamo maisto, o nesuėsti likučiai greitai šalinami. Dėl mitybos gydymo metu vadovaukitės veterinaro patarimais ir vaisto etikete.

Nori ir kiti džiovinti jūros dumbliai yra natūralus maistas žolėdėms jūrinėms žuvims, pavyzdžiui, chirurgėms. Lakštelį pritvirtinkite spaustuku prie stiklo, nesuėstą likutį išimkite po kelių valandų ir rinkitės dumblius be druskos ir prieskonių.

Gėlavandenių žuvų pašaruose dažnai mažiau jūrinių riebalų rūgščių ir kitų medžiagų, kurių reikia jūrinėms žuvims. Retkarčiais jis nepakenks, bet kasdien geriau naudoti jūrinėms žuvims skirtą pašarą.

Naujai įsigytos jūrinės žuvys dažnai pradeda nuo šaldytų ar gyvų mizidžių ir artemijų, o vėliau pratinamos prie granulių, maišant jas su šaldytu maistu. Maisto pamirkymas kvapiųjų priedų tirpale kartais padeda sužadinti apetitą.

Smulkioms šaltavandenėms žuvims tinka smulkūs dribsniai ar mikrogranulės ir šaldytos dafnijos ar ciklopai. Vėsesniame vandenyje jų medžiagų apykaita lėtesnė, todėl porcijos turi būti mažesnės nei tropinėms žuvims.

Lynai ir kitos dugno žuvys dažniausiai ėda tvenkinio dugne randamą natūralų maistą ir nugrimzdusį pašarą. Jei jų daug, galima duoti šiek tiek skęstančio tvenkinio pašaro, kad jos nepriklausytų tik nuo to, ką palieka paviršiaus žuvys.

Ūsoriai yra visaėdžiai ir godžiai ėda, todėl jiems tinka dribsniai, granulės, šaldytas maistas ir augaliniai ingredientai. Kadangi jie ėda greitai, pasirūpinkite, kad lėtesni kaimynai taip pat gautų maisto.

Daugelis žuvų, įskaitant gyvavedes, natūraliai suėda mailių, nes jis joms yra maistas. Gausesnis šėrimas šį elgesį sumažina tik šiek tiek, todėl mailiui labiau padeda tankūs augalai ar atskiras gimdymo indas.

Kai kurie vėžlių pašarai panašūs į žuvų, tačiau vėžliams reikia daugiau kalcio ir kitokio vitaminų balanso. Jiems geriau naudoti vėžliams skirtą pašarą, o žuvų pašaras gali būti tik retas papildas.

Aksolotliams tinka skęstančios, daug baltymų turinčios granulės, sliekai ar šaldytas maistas, o dribsniai jiems paprastai netinka. Aksolotliai laikomi vėsiame vandenyje, todėl nesuėstą maistą reikia greitai pašalinti.

Daugelis žuvų, pavyzdžiui, auksinės žuvelės ar koridoros, ieškodamos maisto įsiurbia gruntą ir jį išspjauna – tai normalu. Pavojinga tik tada, kai akmenėliai tokio dydžio, kad gali įstrigti burnoje, todėl auksinėms žuvelėms tinka labai smulkus arba stambus gruntas.

Paviršiuje mintančios žuvys, pavyzdžiui, kirvelinės žuvys, kai kurios killi ar pantodonai, ėda plūduriuojantį maistą ir ant vandens nukritusius vabzdžius. Joms tinka plūduriuojantys dribsniai, smulkios granulės ar šalčiu džiovinti vabzdžiai, kurie ilgai neskęsta.

Šaldytas maistas kvepia ir juda vandenyje panašiai kaip natūralus grobis, todėl daugelis žuvų jį ima noriau. Tai nereiškia, kad sauso pašaro reikėtų atsisakyti – jis subalansuotas ir patogus kasdien.

Džiovinti gamarai – vandens vėžiagyviai, dažnai duodami didesnėms žuvims, tvenkinio žuvims ir vandens vėžliams. Jų kiautas kietas ir sunkiai virškinamas, todėl mažoms žuvims jie netinka, o didesnėms tinka tik kaip papildas.

Pats pašaras pH tiesiogiai beveik nekeičia, tačiau skaidydamasis jo perteklius rūgština vandenį ir didina nitratų kiekį. Dėl to nuolat permaitinamuose akvariumuose pH ilgainiui gali kristi.

Žuvys greitai išmoksta, kur paprastai gauna maisto, ir ten susirenka. Šeriant vienoje vietoje lengviau pastebėti, ar visos žuvys ėda, ir pašalinti likučius.

Atšildytą maistą sušerkite iš karto arba bent per kelias valandas, laikydami jį šaldytuve. Ilgiau stovėjęs atšildytas maistas greitai genda, o pakartotinai užšaldyti jo negalima.

Veisimo dėžutėje vanduo keičiasi lėčiau, todėl mailiui duokite labai mažai ir dažnai valykite jos dugną nuo likučių. Kitas akvariumo žuvis šerkite įprastai, kad jos mažiau domėtųsi mailiumi.

Jei tvenkinio žuvis gąsdina plėšrūnai ar triukšmas, jos prie paviršiaus kyla tik tada, kai aplinkui ramu. Laikui bėgant jos pripranta prie šeimininko, jei šeriama tuo pačiu metu ir ramiai.