DUK: Sveikata šunims

Ne visiškai. Priemonės labai sumažina riziką: dalis jų atbaido erkes, kitos jas sunaikina joms įsisiurbus, tačiau erkė vis tiek gali trumpam prisitvirtinti. Todėl net ir naudojant apsaugą šunį verta apžiūrėti ir stebėti jo savijautą.

Kai kuriose šalyse šunims yra skiepų nuo tam tikrų erkių pernešamų ligų, tačiau jie nepakeičia antiparazitinės apsaugos. Ar toks skiepas prieinamas ir prasmingas jūsų šuniui, geriausia pasiteirauti veterinaro.

Tiesiogiai nuo šuns – dažniausiai ne, tačiau šuo gali parnešti erkių į namus, ir jos gali įsisiurbti žmogui. Todėl po pasivaikščiojimų verta apžiūrėti ne tik šunį, bet ir save. Erkių apsauga šuniui kartu mažina ir namiškių riziką.

Tai priklauso nuo priemonės tipo: kai kurie lašai ir antkakliai visišką apsaugą pasiekia tik po kelių dienų, o tabletės dažniausiai pradeda veikti greičiau. Tikslų laiką nurodo pakuotės lapelis. Planuodami išvyką į mišką ar gamtą, priemonę panaudokite iš anksto.

Taip. Erkių randama ir miesto parkuose, skveruose, pakelių žolėje, kiemuose bei soduose, ne tik miškuose. Todėl apsauga reikalinga ir šunims, kurie vaikšto tik mieste. Ypač atsargiai elkitės aukštoje žolėje ir krūmų pakraščiuose.

Kitose šalyse, ypač Pietų Europoje, šunims gresia parazitai ir ligos, kurių Lietuvoje beveik nėra, pavyzdžiui, uodų ir moskitų pernešamos ligos. Be to, kai kurios šalys turi savų įvažiavimo reikalavimų. Prieš kelionę iš anksto aptarkite apsaugą ir dokumentus su veterinaru.

Nerekomenduojama. Žmonėms skirti repelentai nėra išbandyti šunims, šuo juos nulaižo, o kai kurios sudedamosios dalys gali būti jam kenksmingos. Naudokite tik šunims registruotas antiparazitines priemones ir laikykitės jų etiketės.

Taip. Persirgus babezioze ilgalaikis imunitetas paprastai nesusidaro, todėl šuo gali susirgti pakartotinai. Po ligos ypač svarbu nuolat naudoti apsaugą nuo erkių ir atidžiai stebėti savijautą erkių sezonu. Apsaugos planą aptarkite su veterinaru.

Daug antkaklių atsparūs vandeniui, tačiau dažnas plaukiojimas gali sutrumpinti jų veikimą. Kai kurių priemonių etiketėse nurodoma, kad prieš plaukiojimą antkaklį reikia nuimti, nes veiklioji medžiaga gali kenkti vandens gyvūnams. Daug plaukiojančiam šuniui verta aptarti su veterinaru ir kitas apsaugos formas.

Net mažai lauke būnantis šuo gali parsinešti blusų ar erkių iš trumpo pasivaikščiojimo, laiptinės ar nuo kitų gyvūnų, o blusas į namus gali parnešti ir žmonės. Tokiam šuniui gali užtekti kitokio apsaugos plano, kurį padės sudaryti veterinaras.

Taip. Dažniausiai šunims aptinkama blusų rūšis gyvena ir ant kačių, o blusų gali palikti ežiai, lapės ar kiti gyvūnai, besilankantys kieme. Todėl apsaugokite visus namų gyvūnus vienu metu, kiekvieną – jo rūšiai skirta priemone.

Ne. Katėms ir šunims skirtos priemonės skiriasi veikliosiomis medžiagomis, jų kiekiu ir svorio intervalais, todėl šuo gali negauti reikiamos apsaugos arba sulaukti šalutinio poveikio. Naudokite tik šunims skirtą ir jo svoriui tinkančią priemonę.

Bendro atsakymo nėra: nukirminimo dažnumas priklauso nuo šuns amžiaus, gyvenimo būdo, ar jis ėda žalią mėsą, medžioja, bendrauja su vaikais ar kitais gyvūnais. Šuniukus paprastai nukirmina dažniau nei suaugusius šunis. Asmeninį planą sudaryti padės veterinaras.

Galimi požymiai – kirmėlės ar jų segmentai išmatose ar prie išangės, viduriavimas, vėmimas, svorio kritimas, pūstas pilvas šuniukams, blankus kailis ar velkamasis užpakaliu per grindis. Tačiau dažnai šuo atrodo visai sveikas. Įtarę kirmėles, kreipkitės į veterinarą.

Šunims naudojamos tabletės, pastos, suspensijos ir kai kurie užlašinamieji preparatai, veikiantys ir nuo kirmėlių. Priemonės skiriasi tuo, nuo kokių kirmėlių jos veikia, todėl ne kiekviena tinka kiekvienu atveju. Dalis jų yra receptiniai vaistai – tinkamą parinks veterinaras.

Taip, šuniukai dažnai užsikrečia kirmėlėmis dar nuo motinos, todėl veterinarai juos pradeda nukirminti anksti ir kartoja dažniau nei suaugusiems šunims. Tinkamą preparatą ir grafiką nustato veterinaras, dažnai kartu su skiepijimo planu.

Daugelis tablečių būna šunims patrauklaus skonio, todėl dauguma šunų jas suėda patys arba su gabalėliu maisto. Ar tabletę duoti su ėdalu, ar nevalgius, nurodo pakuotės lapelis. Įsitikinkite, kad šuo tabletę tikrai prarijo, o ne išspjovė.

Kai kurios šunų kirmėlės, pavyzdžiui, apvaliosios kirmėlės ar kai kurie kaspinuočiai, gali užkrėsti ir žmones, ypač vaikus. Riziką mažina reguliarus šuns nukirminimas, savalaikis išmatų surinkimas ir rankų plovimas po kontakto su šunimi bei prieš valgį.

Daugelis veterinarų pataria šunį nukirminti prieš skiepijimą, nes parazitai gali susilpninti organizmą. Kada tiksliai tai daryti ir kokią priemonę naudoti, nurodys veterinaras, sudarydamas skiepijimo planą.

Taip, labai dažnai kirmėlės nesukelia matomų simptomų, ypač suaugusiems šunims. Todėl veterinarai rekomenduoja reguliarų nukirminimą arba periodinius išmatų tyrimus, o ne laukti, kol atsiras požymių.