DUK: Sveikata šunims

Natūralių priemonių veiksmingumas dažnai neįrodytas arba trumpalaikis, o kai kurie eteriniai aliejai, pavyzdžiui, arbatmedžio, šunims gali būti toksiški. Jei norite švelnesnio sprendimo, pasitarkite su veterinaru, kuris padės parinkti saugią ir veiksmingą priemonę.

Patikimų mokslinių įrodymų, kad tokie pakabukai atbaido erkes ar blusas, nėra. Jais pasikliaujant šuo gali likti be tikros apsaugos. Veterinarų rekomenduojamos registruotos antiparazitinės priemonės yra patikimesnis pasirinkimas.

Kai kuriose šunims skirtose priemonėse yra veikliųjų medžiagų, pavyzdžiui, permetrino, kurios katėms gali būti labai nuodingos, net nedideliais kiekiais. Niekada nenaudokite šuns priemonės katei ir saugokite, kad katė nesiglaustų prie šviežiai apdoroto šuns. Atidžiai skaitykite etiketės įspėjimus.

Jei šuns priemonė gali būti pavojinga katėms, katės kailį nedelsdami nuplaukite švelniu muilu ir vandeniu bei skambinkite veterinarui. Drebulys, traukuliai, seilėtekis ar nerimas yra skubios pagalbos požymiai. Kad taip nenutiktų, kelias dienas po užlašinimo laikykite gyvūnus atskirai.

Pačiam derinti kelias priemones, pavyzdžiui, lašus ir antkaklį, nerekomenduojama, nes kai kurios veikliosios medžiagos gali sustiprinti viena kitos poveikį arba būti nesuderinamos. Kai kurie deriniai yra saugūs, tačiau tai turėtų patvirtinti veterinaras.

Kiekviena priemonė turi nurodytą minimalų amžių ir svorį, kurie gerokai skiriasi tarp produktų. Prieš naudodami būtinai perskaitykite etiketę, o jei šuniukas labai mažas ar silpnas, pasitarkite su veterinaru. Jauniems šuniukams kartais rekomenduojamos specialiai jiems pritaikytos priemonės.

Ne visos priemonės tinka vaikingoms ar žindančioms kalėms, nes kai kurių saugumas šiuo laikotarpiu nėra ištirtas. Etiketėje paprastai nurodoma, ar priemonė tam tinka. Prieš naudodami bet kokią antiparazitinę priemonę vaikingai kalei, pasitarkite su veterinaru.

Kartais užlašinimo vietoje atsiranda paraudimas, niežulys ar riebi dėmė, o po tablečių – vėmimas ar viduriavimas. Retesni, bet rimti požymiai yra drebulys, eisenos sutrikimai ar traukuliai. Pastebėję reakciją, skambinkite veterinarui ir turėkite po ranka priemonės pakuotę.

Nulaižius lašus šuo gali gausiai seilėtis ar vemti dėl kartaus skonio. Nuvalykite burną drėgna šluoste, duokite atsigerti ir pasiskaitykite pakuotės lapelyje, ką daryti tokiu atveju. Jei šuo atrodo blogai ar nulaižė daug, kreipkitės į veterinarą.

Nedelsdami skambinkite veterinarui ir pasakykite, kokią priemonę ir kiek šuo suėdė, turėdami pakuotę po ranka. Patys vėmimo nesukelkite, nebent taip nurodys veterinaras. Antiparazitines priemones visada laikykite šuniui ir vaikams nepasiekiamoje vietoje.

Lietuvoje erkės dažniausiai suaktyvėja pavasarį, kai oras sušyla, ir išlieka aktyvios iki vėlyvo rudens. Šiltesnėmis žiemomis ir atlydžio metu jų galima sutikti ir žiemą. Todėl apsaugą verta pradėti iš anksto, o ne pastebėjus pirmąją erkę.

Erkės gali pernešti šunims pavojingų ligų, iš kurių Lietuvoje dažniausiai minima babeziozė, taip pat anaplazmozė ar Laimo liga. Kai kurios jų progresuoja greitai ir be gydymo gali būti mirtinos. Todėl svarbu naudoti apsaugą ir po pasivaikščiojimų apžiūrėti šunį.

Babeziozė – erkių pernešama liga, kuri pažeidžia šuns raudonuosius kraujo kūnelius. Dažni požymiai yra vangumas, karščiavimas, apetito praradimas, išblyškusios dantenos ir tamsus, rudas šlapimas. Pastebėję tokius požymius, ypač erkių sezonu, nedelsdami vykite pas veterinarą.

Erkę suimkite erkių traukikliu ar plonu pincetu kuo arčiau odos ir tolygiai traukite arba sukite, kaip nurodyta įrankio instrukcijoje, nespausdami erkės kūno. Netraukite trūkčiodami. Ištraukę įkandimo vietą nuvalykite antiseptiku ir nusiplaukite rankas.

Populiariausi yra kabliukai su įpjova, kurie užkabina erkę ir ją išsuka, kilpelės, tinkančios ir smulkioms erkėms, bei specialūs pincetai. Kabliukai dažnai parduodami poromis skirtingo dydžio erkėms. Traukiklį verta turėti namuose ir pasiimti į keliones.

Ne. Aliejus, alkoholis, kremai ar degimas erkės neišstumia, o tik sulėtina pašalinimą ir gali paskatinti erkę išskirti daugiau seilių į žaizdelę. Erkę reikia kuo greičiau mechaniškai ištraukti tam skirtu įrankiu.

Jei liko tik maža juoda dalelė, dažniausiai organizmas ją pašalina pats, panašiai kaip rakštį. Nekrapštykite odos adata, tik nuvalykite vietą antiseptiku ir kelias dienas stebėkite. Jei vieta tinsta, pūliuoja ar šuo blogai jaučiasi, kreipkitės į veterinarą.

Erkę galima sunaikinti ją sutraiškant tarp dviejų lipnios juostos sluoksnių arba įmetant į alkoholį, tačiau nespauskite plikais pirštais. Kai kurie savininkai erkę įdeda į sandarų indelį ir pasižymi datą, jei vėliau prireiktų veterinarui. Po to nusiplaukite rankas.

Erkių sezonu šunį verta apžiūrėti po kiekvieno pasivaikščiojimo, ypač po miško, pievų ar krūmynų. Kuo greičiau erkė pašalinama, tuo mažesnė rizika, kad ji perduos ligų sukėlėjų. Apžiūrą palengvina šukavimas ir apčiuopimas pirštais.

Erkės dažniausiai prisisiurbia ten, kur oda plonesnė ir mažiau plaukų: ant galvos, ausų ir aplink jas, ant kaklo, pažastyse, kirkšnyse, tarp pirštų ir aplink uodegą. Šias vietas apžiūrėkite ypač atidžiai, ypač tankaus kailio šunims.