DUK: Dubenėliai ir lesyklos šunims

Padeda gilesnis dubenėlis su užlenktais kraštais, plūduriuojančios plokštelės dubenėlis ar kilimėlis su kraštais. Daug taškosi dideli ir barzdoti šunys, todėl jiems verta dubenėlį laikyti lengvai valomoje vietoje.

Dubenėlius statykite ramioje vietoje, kur šuns netrukdo praeiviai, toliau nuo jo tualeto vietos ir ne ant skersvėjo. Vandens dubenėlis turi būti visada pasiekiamas, o maisto dubenėlio vieta pastovi.

Taip, daugelis laiko dubenėlius virtuvėje, nes grindis lengva valyti. Tik saugokite, kad šuo neėstų po kojomis gaminant ir kad žmonių maistas ar karšti indai nebūtų jam pasiekiami.

Vandens dubenėlis šalia guolio patogus, ypač vyresniems šunims. Maisto dubenėlio guolyje ar narve dažniausiai nelaikoma visą laiką, kad nesikauptų likučiai ir nebūtų užteršta šuns poilsio vieta.

Šuniukui tinka negilus, sunkus ir neslystantis dubenėlis, kurio jis negalėtų apversti ar kramtyti. Nerūdijantis plienas ar keramika yra praktiškas pasirinkimas, o šuniukui augant dubenėlį galima pakeisti didesniu.

Mažiems šuniukams dažnai naudojamas platus bendras dubenėlis ar lėkštė, tačiau taip sunku sekti, kiek suėda kiekvienas. Kai šuniukai paauga, geriau šerti atskirai, kad silpnesnis negautų per mažai.

Šuniukai kramto viską, ypač keičiantis dantims, o lengvas plastikinis dubenėlis tampa žaislu. Pakeiskite jį plieniniu ar keraminiu, kurio neįmanoma sukramtyti, ir pasiūlykite šuniukui tam skirtų kramtymo žaislų.

Maži šuniukai dar mokosi ėsti ir dažnai įlipa į platų dubenėlį. Padeda negilus dubenėlis su aukštesniais kraštais ar lėto ėdimo lėkštė, kur maistas pasiskirsto plačiau ir šuniukams nereikia stumdytis.

Dubenėlį verta pakeisti, kai porcija jau nebetelpa arba šuniui tenka smarkiai lenktis ar trinktis snukiu į kraštus. Didelių veislių šuniukams pirmaisiais metais dubenėlį dažnai tenka keisti kartą ar du.

Vyresniam šuniui patogus stabilus, neslystantis dubenėlis, o jei jam sunku lenktis, ir pakeltas stovas. Silpnai matantiems šunims padeda kontrastingos spalvos dubenėlis ir pastovi jo vieta.

Dubenėlius laikykite visada toje pačioje vietoje, ant neslystančio kilimėlio, kad šuo juos rastų pagal įprotį ir kvapą. Venkite perstatyti baldus kelyje iki dubenėlių ir rinkitės sunkius, neapverčiamus indus.

Su apsaugine apykakle šuniui sunku pasiekti gilaus ar prie sienos stovinčio dubenėlio dugną. Padeda platesnis ir negilus dubenėlis, pakeltas iki patogaus aukščio ir pastatytas toliau nuo sienų.

Šunims su megaezofagu veterinarai dažnai pataria ėsti stačia padėtimi, tam naudojamos specialios šėrimo kėdutės ir aukšti stovai. Šėrimo būdą, maisto konsistenciją ir padėtį visada nustatykite kartu su veterinaru.

Jei šuo vemia dėl to, kad ėda per greitai, lėto ėdimo dubenėlis ar mažesnės porcijos gali padėti. Tačiau dažnas vėmimas gali turėti ir kitų priežasčių, todėl jį visada verta aptarti su veterinaru.

Greitas ėdimas ir didelių porcijų rijimas laikomi vienais iš skrandžio išsiplėtimo ir apsisukimo rizikos veiksnių, todėl lėto ėdimo dubenėlis ir dalijimas į kelias porcijas dažnai rekomenduojami giliakrūčiams šunims. Tai prevencijos įpročiai, o ne garantija.

Išsipūtęs ir kietas pilvas, nesėkmingi bandymai vemti, neramumas, gausus seilėtekis ar silpnumas po ėdimo gali reikšti skrandžio apsisukimą. Tai skubi būklė, todėl tokiu atveju nedelsdami vykite pas veterinarą.

Taip, kiekvienam šuniui geriausia turėti savo maisto dubenėlį, kad matytumėte, kiek kiekvienas suėda, ir išvengtumėte konfliktų. Vandens dubenėlis gali būti bendras, jei jis pakankamai didelis ir šunys sutaria.

Šerkite šunis atskirai, skirtingose vietose ar net kambariuose, ir likusius dubenėlius paimkite, kai visi baigia. Greitai ėdančiam šuniui duokite lėto ėdimo dubenėlį, kad jis baigtų panašiu metu kaip kiti.

Katės dubenėlį statykite aukštai, pavyzdžiui ant palangės ar spintelės, arba kambaryje, kurį saugo durelės tik katei. Katės maistas šuniui per riebus ir netinka kaip nuolatinis jo maistas.

Taip, yra šėryklų, kurios atsidaro tik atpažinusios gyvūno mikroschemą ar antkaklio žymą. Jos praverčia, kai šunys ar šuo ir katė ėda skirtingą maistą, pavyzdžiui dietinį, kurio kitiems duoti negalima.