DUK: Dubenėliai ir lesyklos šunims

Kalkių nuosėdas gerai ištirpdo actas ar citrinos rūgšties tirpalas: palaikykite dubenėlyje kelias minutes, nušveiskite ir kruopščiai išskalaukite. Plieniniams dubenėliams nenaudokite šiurkščių šveitiklių, kurie subraižo paviršių.

Svarbiausia, kad būtų pašalinti maisto likučiai ir dubenėlis būtų išplautas karštai. Daugelis savininkų šunų dubenėliams naudoja atskirą kempinę, o žalio maisto dubenėlius plauna atskirai dėl bakterijų rizikos.

Kvapą dažniausiai išlaiko subraižytas plastikas, kuris įsigeria riebalus ir bakterijas. Jei kvapas neišnyksta po kruopštaus plovimo karštu vandeniu, dubenėlį geriau pakeisti plieniniu ar keraminiu.

Plieninis ar keraminis dubenėlis gali tarnauti daugelį metų, kol yra sveikas. Plastikinį verta keisti, kai jis tampa subraižytas, išblukęs ar sugeria kvapus, o bet kokį dubenėlį su įtrūkimais ar aštriais kraštais keiskite iškart.

Mažam šuniui reikia negilaus ir neplataus dubenėlio, kad jis lengvai pasiektų dugną ir neturėtų įlįsti į jį letenomis. Dubenėlis turėtų sutalpinti vieną porciją su nedidele atsarga, o ne visos dienos maistą.

Dideliam šuniui reikia talpaus ir pakankamai plataus dubenėlio, kad porcija tilptų neišbyrėdama, o snukis netrinktų į kraštus. Vandens dubenėlis turėtų būti dar didesnis, kad jo užtektų ilgesniam laikui.

Pasižiūrėkite, kiek maisto šuo suėda per vieną kartą, ir rinkitės dubenėlį, kuris tą kiekį talpina užpildytas maždaug iki pusės ar dviejų trečdalių. Gamintojai talpą dažniausiai nurodo mililitrais, o ne gramais maisto.

Dažniausiai taip, nes vandens šuniui reikia daugiau ir jis turi būti pasiekiamas visą dieną. Didesnis dubenėlis lėčiau ištuštėja, ypač jei šuo ilgai lieka vienas ar lauke karšta.

Ilgaausiams šunims, pavyzdžiui spanieliams ar basetams, tinka siauresni ir gilesni dubenėliai, kurių kraštai neleidžia ausims kristi į maistą ir vandenį. Taip ausys lieka švaresnės ir rečiau sušlampa.

Trumpasnukiams šunims patogiau ėsti iš negilių, plačių ar pakreiptų dubenėlių, nes į gilų indą jie sunkiai įkiša snukį. Pakreiptas dugnas padeda maistui susikaupti vienoje vietoje.

Pakreiptas dubenėlis yra nuožulnus, todėl maistas sukrenta į vieną pusę ir šuniui lengviau jį pasiekti. Jie dažnai renkami trumpasnukiams ir mažiems šunims, taip pat šunims, kuriems sunku palenkti galvą.

Barzdotiems šunims tinka siauresni ir gilesni dubenėliai, kad barzda mažiau mirktų. Po ėdimo ir gėrimo barzdą verta nušluostyti, nes joje likę maisto likučiai gali skleisti kvapą.

Taip, forma lemia, ar šuniui patogu pasiekti maistą. Platūs ir negilūs dubenėliai tinka trumpasnukiams, siauri ir gilūs ilgaausiams, o tiesios sienelės padeda išlaižyti viską iki galo.

Į vidų užlenkti kraštai sumažina išsitaškymą ir maisto išstūmimą iš dubenėlio. Jie praverčia šunims, kurie ėsdami stumdo maistą snukiu, ir vandens dubenėliams automobilyje.

Pakelti dubenėliai ant stovo leidžia šuniui ėsti ir gerti mažiau lenkiant kaklą. Juos dažnai renkasi aukštų veislių, vyresnių šunų ar šunų su sąnarių ir nugaros problemomis savininkai.

Dažniausiai rekomenduojama, kad dubenėlio kraštas būtų maždaug šuns alkūnės ar šiek tiek žemiau krūtinės aukštyje, kai jis stovi. Išmatuokite šunį nuo grindų iki alkūnės ir rinkitės stovą, kurio aukštis artimas šiam matmeniui.

Tyrimų išvados dėl pakeltų dubenėlių ir skrandžio išsiplėtimo bei apsisukimo yra prieštaringos, kai kurie siejo juos su didesne rizika dideliems giliakrūčiams šunims. Jei turite tokios veislės šunį, dubenėlio aukštį verta aptarti su veterinaru.

Taip, reguliuojamas stovas patogus augančiam šuniui, nes aukštį galima didinti jam augant. Tai taip pat praktiška, jei namuose yra skirtingo dydžio šunų.

Daugeliui vyresnių šunų su sąnarių skausmais pakeltas dubenėlis būna patogesnis, nes nereikia stipriai lenkti kaklo ir priekinių kojų. Tai patogumo priemonė, o ne gydymas, todėl sąnarių priežiūrą aptarkite su veterinaru.

Taip, stovas turi stovėti tvirtai ir nesvyruoti, kai šuo į jį atsiremia ar stumia snukiu. Rinkitės platesnį pagrindą su neslystančiomis kojelėmis, o dideliems šunims sunkesnes medžiagas.