DUK: Sveikata ropliams

Taip, ypač barzdotosios agamos, leopardiniai gekonai ir kai kurios gyvatės, šeriamos per dažnai ar per riebiu maistu. Nutukimas apkrauna kepenis ir sąnarius, todėl šėrimo dažnį ir porcijas verta aptarti su veterinaru.

Sveiko leopardinio gekono uodega yra pastori, nes joje kaupiamos atsargos, o labai plona uodega gali rodyti svorio kritimą, parazitus ar ligą. Kartu stebėkite svorį ir apetitą, o uodegai plonėjant kreipkitės į veterinarą.

Apetitas gali sumažėti dėl per žemos temperatūros, nėrimosi, streso, brumacijos, netinkamo apšvietimo, parazitų ar ligos. Pirmiausia patikrinkite laikymo sąlygas, o jei driežas neėda ilgiau nei įprasta ar krenta svoriu, kreipkitės į veterinarą.

Apetitą skatinančios priemonės ar specialūs maitinamieji mišiniai ropliams kartais naudojami ligos metu, bet tik veterinarui nurodžius, nes svarbiausia rasti priežastį, kodėl gyvūnas neėda. Priverstinis maitinimas be patirties gali sužaloti burną ar sukelti maisto patekimą į kvėpavimo takus.

Įrašai apie svorį, šėrimą, nėrimąsi, tuštinimąsi ir papildus padeda pastebėti pokyčius, kurių kitaip nepastebėtumėte. Veterinarui tokie įrašai labai palengvina problemos priežasties paiešką.

Užsikimšimas atsiranda, kai roplys praryja pagrindo, per didelį grobį ar nesuvirškinamų daiktų, ypač esant per žemai temperatūrai. Požymiai – netuštinimasis, išsipūtęs pilvas, vangumas, užpakalinių kojų silpnumas; tokiu atveju reikia veterinaro.

Smulkūs gyvūnai ir jaunikliai dažniau praryja birų pagrindą, todėl jiems dažnai renkamasi popierinis ar plytelių pagrindas, o vabzdžiai duodami iš dubenėlio. Svarbi ir tinkama temperatūra, nes ji padeda virškinti.

Grobio atrijimas dažnai susijęs su per žema temperatūra, per dideliu grobiu ar gyvatės kilnojimu iškart po šėrimo, bet gali būti ir ligos požymis. Kitą kartą šerkite tik gyvatei atsigavus ir mažesniu grobiu, o jei tai kartojasi, kreipkitės į veterinarą.

Tai būklė, kai iš kloakos išsikiša audinys – žarnynas, lytiniai ar kiti organai. Tai skubi būklė: laikykite iškritusį audinį drėgną ir švarų, neleiskite gyvūnui jo pažeisti ir nedelsdami vežkite pas veterinarą.

Dažniausiai sveiko roplio išmatas sudaro tamsi, susiformavusi dalis ir baltas ar gelsvas šlapalų gumulėlis. Ilgai trunkantis viduriavimas, kraujas, labai nemalonus kvapas, nesuvirškinto maisto likučiai ar kietos geltonos šlapalų sankaupos yra priežastis pasitarti su veterinaru.

Brumacija – tai roplių žiemos ramybės laikotarpis, kai jie mažiau juda, mažai ar visai neėda ir daugiau miega. Ne visoms rūšims ji būtina, todėl prieš ją skatindami ar leisdami pasitarkite su veterinaru ir įsitikinkite, kad gyvūnas sveikas.

Brumacijos metu roplys ramus, bet jo svoris beveik nekrenta, o akys ir oda atrodo sveikos. Jei gyvūnas ryškiai lieknėja, turi išskyrų, kvėpuoja su garsais ar atrodo išsekęs, tai gali būti liga, todėl kreipkitės į veterinarą.

Kai kurios sausumos vėžlių rūšys natūraliai žiemoja, bet tam reikia sveiko gyvūno, pastovios vėsios temperatūros be šalčio ir reguliarios priežiūros. Netinkamas žiemojimas gali baigtis dehidratacija ar mirtimi, todėl jo sąlygas ir trukmę aptarkite su veterinaru.

Taip, daugeliui rūšių brumacijos metu turi būti pasiekiamas švarus vanduo, nes ropliai vis tiek gali gerti ir netekti skysčių. Kai kurie laikytojai brumacijos metu reguliariai sveria gyvūną, kad pastebėtų, jei jis netenka per daug svorio.

Daugelis barzdotųjų agamų rudenį ir žiemą natūraliai sulėtėja, mažiau ėda ir daugiau miega, net jei sąlygos terariume nesikeičia. Jei svoris laikosi ir kitų požymių nėra, tai dažnai normalu, bet prieš brumaciją verta apsilankyti pas veterinarą.

Gyvūnui pabudus pirmiausia pamažu grąžinamos įprastos temperatūros ir apšvietimas, siūlomas vanduo, o maistas – kai roplys vėl aktyvus ir kaitinasi. Jei jis ilgai po pabudimo neėda ar atrodo silpnas, kreipkitės į veterinarą.

Taip, net be patino kai kurių rūšių patelės, pavyzdžiui, barzdotosios agamos ar leopardiniai gekonai, gali dėti neapvaisintus kiaušinius, todėl joms reikia dėžės su drėgnu, kasimui tinkamu pagrindu. Be tinkamos vietos patelė gali kiaušinius sulaikyti, o tai pavojinga.

Tai būklė, kai patelė negali padėti kiaušinių dėl tinkamos vietos trūkumo, kalcio stokos, netinkamos temperatūros ar kitų priežasčių. Požymiai – neramumas, nuolatinis kasimas, vėliau vangumas ir apetito praradimas; tai skubi būklė, reikia veterinaro.

Po dėjimo patelė būna išsekusi, todėl jai svarbu vanduo, maistas, tinkama temperatūra ir veterinaro patartas kalcio papildymas. Patikrinkite, ar ji padėjo visus kiaušinius; jei pilvas vis dar išsipūtęs ar ji silpna, kreipkitės į veterinarą.

Taip, ir vandens, ir sausumos vėžlių patelės gali dėti neapvaisintus kiaušinius. Vandens vėžliui tam reikia sausumos plotelio su drėgnu, kasimui tinkamu pagrindu, o jei patelė ilgai neranda vietos ir tampa vangi, kreipkitės į veterinarą.