DUK: Sveikata ropliams

Tai pašarinių vabzdžių šėrimas maistingu maistu likus dienai ar dviem iki jų davimo ropliui, kad vabzdžiai būtų vertingesni. Tam naudojami specialūs pašarai, daržovės ar žalumynai; tai papildo, bet nepakeičia apibarstymo kalciu.

Milteliai geriau laikosi ant vabzdžių, kurie ką tik ėdė drėgną daržovę, o sausi ir judrūs vabzdžiai juos greitai nusipurto. Apibarstykite prieš pat šėrimą ir neberkite per daug, nes perteklius tik nubyra ant pagrindo.

Vyresni ropliai dažnai mažiau juda ir ėda, todėl kai kuriems sumažinamas papildų dažnis ar keičiamas racionas, kad nesusikauptų perteklius. Ar to reikia jūsų gyvūnui, nuspręs veterinaras pagal svorį, būklę ir, jei reikia, tyrimus.

Kiaušinių lukštams susidaryti patelė sunaudoja daug kalcio, todėl dėjimo laikotarpiu jo poreikis išauga. Kai kurių rūšių patelės deda neapvaisintus kiaušinius net ir be patino, todėl papildų planą verta aptarti su veterinaru.

Žolėdžiams ropliams kalcis paprastai beriamas ant žalumynų, nes daug daržovių turi palyginti mažai kalcio. Svarbiausia vis tiek yra įvairus, rūšiai tinkamas augalinis racionas ir UVB apšvietimas, o papildų dažnį patars veterinaras.

Tinkama drėgmė labai priklauso nuo rūšies: dykumų driežams dažniausiai reikia sauso oro, o tropikų gyvatėms ir chameleonams – gerokai drėgnesnio. Sužinokite savo rūšies poreikius ir sekite drėgmę higrometru, nes netinkama drėgmė dažnai sukelia odos ir kvėpavimo problemų.

Higrometras rodo oro drėgmę, todėl matote, ar ji atitinka rūšies poreikius, o ne spėliojate. Skaitmeniniai prietaisai su zondu paprastai tikslesni už mažus rodyklinius, o zondą verta dėti gyvūno lygyje, ne prie pat purkštuvo.

Drėgmę paprastai didina purškimas, didesnis vandens indas šiltesnėje vietoje, drėgmę sulaikantis pagrindas ar sfagnas ir iš dalies uždengtas tinklelis. Svarbu nepersistengti: nuolat šlapias pagrindas ir stovintis oras skatina pelėsį ir odos infekcijas.

Padeda geresnė ventiliacija, mažesnis vandens indas, retesnis purškimas ir sausesnis pagrindas. Jei ant stiklo nuolat kaupiasi rasa ar atsiranda pelėsio, drėgmė per didelė ir oro apykaitą verta pagerinti.

Rankinis purkštuvas paprastas ir tinka, kai purkšti reikia retai, o automatinė sistema pagal laikmatį purškia reguliariai ir patogi drėgmę mėgstančioms rūšims, pavyzdžiui, chameleonams. Abiem atvejais naudokite švarų vandenį, kad ant stiklo ir augalų neliktų kalkių.

Rūko generatorius greitai padidina drėgmę ir tinka kai kurioms tropinėms rūšims, bet jį reikia reguliariai valyti, nes stovintis vanduo jame greitai užteršiamas bakterijomis. Naudokite distiliuotą arba virintą ir atvėsintą vandenį ir neleiskite terariumui tapti nuolat šlapiam.

Purškimui dažnai renkamasi filtruotas, distiliuotas arba atstovėjęs vanduo, nes kietas vanduo palieka kalkių nuosėdų ant stiklo ir užkemša automatinių sistemų purkštukus. Vanduo turi būti švarus, o purkštuvas reguliariai plaunamas.

Tai uždara slėptuvė su drėgnu sfagnu, kokoso pluoštu ar kitu drėgmę sulaikančiu užpildu, kur gyvūnas gali pabūti didesnėje drėgmėje. Ji ypač praverčia nėrimosi metu net sausų kraštų rūšims, pavyzdžiui, leopardiniams gekonams.

Sfagną ar kitą drėgną užpildą verta keisti vos pastebėjus pelėsį, nemalonų kvapą ar išmatas ir bet kuriuo atveju reguliariai, nes drėgnoje šiltoje vietoje greitai dauginasi bakterijos. Laikykite jį drėgną, bet ne šlapią.

Per sausas oras gali lemti sunkų nėrimąsi ir dehidrataciją, o per drėgnas ir prastai vėdinamas terariumas skatina kvėpavimo takų ir odos infekcijas. Todėl drėgmę verta stebėti kasdien ir pritaikyti ją konkrečiai rūšiai.

Higrometrai laikui bėgant gali pradėti rodyti netiksliai, todėl kartais verta juos patikrinti – pavyzdžiui, palyginti su kitu prietaisu ar kalibruoti pagal gamintojo instrukciją. Jei rodmenys staiga pasikeitė be aiškios priežasties, pirmiausia įtarkite prietaisą.

Žiemą šildymas sausina kambario orą, todėl terariume drėgmė dažnai krenta ir purkšti tenka dažniau, o vasarą ji gali savaime pakilti. Todėl drėgmę verta tikrinti higrometru ištisus metus, ne tik įrengus terariumą.

Jauni, sparčiai augantys ropliai neriasi dažniau, suaugę – rečiau, o dažnis skiriasi ir tarp rūšių. Gyvatės paprastai nusineria visą odą vienu gabalu, o driežai – dalimis, todėl dalimis besilupanti driežo oda yra normalu.

Prieš nėrimąsi gyvatės akys tampa drumstos melsvos, oda pablanksta, o gyvatė dažnai slepiasi ir atsisako ėsti. Šiuo metu ją geriau mažiau kilnoti ir užtikrinti tinkamą drėgmę bei drėgną slėptuvę.

Jei liko odos lopinėlių, dažnai padeda padidinta drėgmė, drėgna slėptuvė ar trumpa drungno vandens vonelė, po kurios oda nusilupa pati. Netraukite jos jėga, ypač nuo akių; jei oda nesilupa ar liko akių žvynai, kreipkitės į veterinarą.