DUK: Skanėstai šunims

Riebus maistas yra viena iš dažnai minimų rizikų šunims, kuriems anksčiau buvo kasos uždegimas ar kurie jam linkę. Tokiems šunims rinkitės liesus skanėstus ir jų kiekį aptarkite su veterinaru.

Žalioje ar nepakankamai apdorotoje mėsoje gali būti bakterijų, pavyzdžiui, salmonelių, kurios pavojingos ir žmonėms. Po sąlyčio su tokiais skanėstais nusiplaukite rankas ir švariai laikykite šuns dubenėlius.

Taip, suėdus daug kaulų išmatos gali tapti kietos, baltos ir trupančios, o šuniui sunku tuštintis. Jei šuo tuštinasi su skausmu, nesituština ilgiau nei parą ar vemia, kreipkitės į veterinarą.

Daugeliu atvejų vaikinga kalė gali gauti įprastų skanėstų saikingai, tačiau jos mityba šiuo laikotarpiu ypač svarbi. Pasikonsultuokite su veterinaru, kad bendras racionas atitiktų padidėjusius poreikius.

Elgetavimas dažnai išmokstamas, kai šuo už jį gauna skanėstą. Duokite skanėstus tik už ramų ar paprašytą elgesį, nekreipkite dėmesio į elgetavimą ir susitarkite, kad visi šeimos nariai laikytųsi tų pačių taisyklių.

Šuo gali būti sotus, nervintis naujoje aplinkoje, nemėgti konkretaus skonio ar tekstūros. Jei šuo atsisako ir įprasto ėdalo, atrodo vangus ar jam skauda burną, kreipkitės į veterinarą.

Užkasimas yra instinktyvus elgesys – šuo „atsideda“ maisto vėlesniam laikui, ypač kai jo gauna daugiau, nei tuo metu nori. Dažniausiai tai nekenksminga, bet gali reikšti, kad skanėstų duodate per daug.

Kramtuko saugojimas yra dažnas elgesys, todėl jo nebaudžiama, o šuniui suteikiama rami vieta kramtyti ir mokoma mainų – kramtukas iškeičiamas į kitą skanėstą. Jei šuo kanda ar elgesys stiprėja, kreipkitės į dresuotoją ar elgesio specialistą.

Kiekvienam šuniui duokite atskirą kramtuką ir leiskite kramtyti skirtingose vietose ar kambariuose, kad nekiltų konfliktų. Neleiskite vienam šuniui atimti kito kramtuko ir surinkite likučius, kai kramtymas baigtas.

Laikykite skanėstą sugniaužtame delne ir atverkite ranką tik tada, kai šuo nustoja kandžiotis ar laižo ramiai. Kartokite trumpai, kol šuo supras, kad skanėstą gauna tik imdamas švelniai.

Taip, prižiūrint suaugusiam tai gali padėti vaikui ir šuniui susidraugauti. Mažiems vaikams patogiau skanėstą padėti ant atviro delno ar ant žemės, o šuo turėtų būti išmokęs imti švelniai.

Jei skanėstą šuo gauna lodamas, jis išmoksta, kad lojimas atneša apdovanojimą, ir loja dar dažniau. Geriau apdovanoti tylos akimirką ar paprašyti kito elgesio ir apdovanoti už jį.

Duokite mažą skanėstą iškart po to, kai šuniukas atliko reikalus lauke ar tam skirtoje vietoje, dar ten pat. Pavėlavus kelias sekundes jis gali nebesusieti apdovanojimo su tuo, ką padarė.

Atšaukimui verta naudoti patį skaniausią skanėstą, kurio šuo negauna kitomis progomis, pavyzdžiui, minkštą mėsą ar sūrio gabalėlį. Taip grįžimas pas šeimininką šuniui tampa vertingesnis už aplinkos dirgiklius.

Spragsiklio garsas pažymi tikslų norimo elgesio momentą, o po jo šuo iškart gauna mažą skanėstą. Iš pradžių spragtelėjimas visada susiejamas su skanėstu, kad garsas šuniui įgytų reikšmę.

Įmeskite skanėstų ar duokite kramtuką narve, kad šuo jį sietų su malonia patirtimi, ir pamažu ilginkite jame praleidžiamą laiką. Šunies į narvą nestumkite – leiskite jam įeiti pačiam.

Ilgai užimantis žaislas su užpildu ar saugus kramtukas gali padėti šuniui ramiau praleisti pirmąsias minutes vienam. Jei šuo vienas kaukia, griauna ar nesiliauja loti, gali būti atsiskyrimo nerimas, dėl kurio verta pasitarti su specialistu.

Duokite skanėstą už kiekvieną trumpą, ramią akimirką – prisilietimą prie letenos, vieną nago kirpimą ar kelis šukos braukimus. Laižymo kilimėlis su pasta procedūros metu padeda šuniui atsipalaiduoti.

Taip, skanėstai padeda šuniui susieti kliniką su malonesne patirtimi, ypač laukiant ar per paprastas apžiūras. Prieš procedūras, kurioms reikia nevalgyti, pavyzdžiui, narkozę, skanėstų neduokite ir laikykitės veterinaro nurodymų.

Skanėstas, duotas šuniukui pamačius naują žmogų, kitą šunį ar išgirdus neįprastą garsą, padeda jam tuos dalykus susieti su maloniu jausmu. Svarbu, kad šuniukas tuo metu nebūtų per daug išsigandęs.