DUK: Terariumai ropliams

Dažniausios priežastys – per silpnas filtras, per daug pašaro, retai keičiamas vanduo ar per mažas akvariumas. Patogu šerti vėžlį atskirame inde, kad maisto likučiai neterštų akvariumo.

Dangtis su tinkleliu apsaugo nuo vėžlio pabėgimo, kitų gyvūnų ir mažina vandens garavimą, tačiau jis neturi užstoti UVB lempos. Jei lempa šviečia per dangtį, jis turi būti iš tinklelio, o ne iš stiklo ar plastiko.

Maži plastikiniai baseinėliai tinka nebent trumpam ar transportavimui, nes juose per mažai vandens, nėra vietos filtrui, šildytuvui ir tinkamai kaitinimosi vietai. Vėžliukai greitai auga, todėl jiems reikia tikro akvariumo ar akvaterariumo.

Vėžliai dažnai gaudo ir ėda žuvis arba kandžioja jų pelekus, o žuvys gali kandžioti vėžlį. Bendras laikymas galimas nebent labai dideliame akvariume su tinkamomis rūšimis, tačiau dažniausiai jo vengiama.

Sausumos dalis gali būti salelė, pakabinama platforma arba akvariumo dalis, atskirta stikline pertvara ir užpildyta pagrindu. Svarbu, kad ji būtų sausa, šildoma lempa ir pasiekiama nuolaidžiu takeliu.

Taip, vandens vėžlių patelės net be patino gali dėti kiaušinius, todėl joms reikia drėgno smėlio ir žemės dėžės ar sausumos dalies, kur jos galėtų kasti. Be tinkamos vietos patelė gali sulaikyti kiaušinius, o tai pavojinga, todėl pastebėję neramumą kreipkitės į veterinarą.

Muskusiniai vėžliai yra nedideli, todėl suaugusiam dažnai pakanka kelių dešimčių ar apie šimtą litrų akvariumo su negiliu vandeniu. Jie mėgsta vaikščioti dugnu, todėl naudingos šakos ir akmenys, padedantys pasiekti paviršių.

Šiltuoju metu kai kurie laikytojai vėžlius laiko saugiuose lauko tvenkiniuose, kur jie gauna natūralios saulės. Tvenkinys turi būti aptvertas nuo pabėgimo ir plėšrūnų, turėti kaitinimosi vietą ir šešėlį, o vėsiais orais vėžlį reikia parsinešti į vidų.

Naminių vėžlių paleisti į gamtą negalima, nes raudonausiai ir kiti nevietiniai vėžliai gali pakenkti vietinei gamtai, o patys dažnai neišgyvena žiemos. Jei nebegalite jo laikyti, ieškokite naujų šeimininkų ar kreipkitės į gyvūnų globos organizacijas.

Vėžlio stalas – tai atviras, platus ir žemų sienelių aptvaras, dažnai medinis, kuriame vėžlys turi daug vietos vaikščioti, o oras gerai cirkuliuoja. Jis dažnai tinka geriau nei stiklinis terariumas, kuriame sausumos vėžliai gali bandyti eiti pro stiklą.

Vėžliai nesupranta permatomų sienų ir bando pro jas praeiti, todėl gali patirti stresą. Padeda neperšviečiamos apatinės sienelių dalys, didesnis aptvaras ar atviras vėžlio stalas, o nuolatinis bandymas pabėgti gali rodyti ir netinkamą temperatūrą.

Lauko aptvaras turi būti saulėtas, su šešėlio vietomis, slėptuve, vandens indu ir saugia tvora, įkasta į žemę, nes vėžliai kasa. Iš viršaus jį verta uždengti tinklu nuo paukščių ir kitų plėšrūnų.

Tvora turėtų būti bent dvigubai aukštesnė už vėžlio kiauto ilgį ir lygi, kad vėžlys negalėtų užlipti, o kampuose verta įrengti viršutinius kraštus į vidų. Tvoros apačia įkasama į žemę, kad vėžlys neišsikastų.

Lauke vėžlį galima laikyti šiltomis dienomis, kai oro temperatūra pakankamai aukšta jo rūšiai, o naktimis ne per šalta. Vėsesnėmis dienomis padeda šiltnamis ar šildomas namelis, o šaltuoju sezonu vėžlys laikomas viduje arba žiemoja pagal veterinaro rekomendacijas.

Tai nedidelis uždaras statinys aptvare, kuriame vėžlys gali pasišildyti vėsiomis dienomis ar naktimis. Jame dažnai įrengiama lempa ar šildytuvas su termostatu, skirtas naudoti lauke, o pastatas turi būti gerai vėdinamas, kad saulėtą dieną neperkaistų.

Lauko aptvare naudinga auginti vėžliams valgomų augalų, pavyzdžiui, kiaulpienių, gysločių ar dobilų, o krūmai suteikia šešėlio. Venkite nuodingų sodo augalų ir nenaudokite trąšų ar pesticidų toje vietoje.

Šiltomis dienomis kai kuriems driežams, pavyzdžiui, barzdotosioms agamoms, naudinga pabūti saugiame tinkliniame lauko aptvare tiesioginėje saulėje. Aptvaras turi turėti šešėlį, vandenį ir būti prižiūrimas, o ropliai neturi likti lauke vėsiais orais.

Išmatos ir maisto likučiai šalinami kasdien ar kai pastebite, vandens indas plaunamas dažnai, o bendras valymas su pagrindo keitimu atliekamas kas kelias savaites ar mėnesius. Dažnumas priklauso nuo rūšies, gyvūnų skaičiaus ir pagrindo tipo.

Terariumą saugiausia valyti karštu vandeniu ir ropliams skirtomis dezinfekavimo priemonėmis, laikantis etiketės nurodymų. Po valymo viską gerai nuplaukite ir išdžiovinkite, kad neliktų cheminių medžiagų likučių.

Daugelis buitinių valiklių turi kvapiųjų medžiagų, amoniako ar kitų medžiagų, kurios ropliams kenkia, todėl jų geriau nenaudoti. Jei naudojate praskiestas priemones, laikykitės nurodymų, gerai nuplaukite ir išvėdinkite terariumą prieš grąžindami gyvūną.