DUK: Maistas ropliams

Suaugę uromastiksai ėda daugiausia lapinius žalumynus, žiedus ir sausas sėklas ar lęšius, o vabzdžių gauna nedaug, dažniausiai jaunystėje. Jų mitybą verta derinti pagal rūšį, nes per daug baltymų jiems kenkia.

Abu tinka kaip pagrindiniai vabzdžiai: svirpliai aktyvesni ir skatina medžioti, o dubia tarakonai mėsingesni, tylūs ir ilgiau gyvena dėžutėje. Daugelis laikytojų derina abu, kad mityba būtų įvairesnė.

Jaunoms agamoms žalumynai pjaustomi labai smulkiai, ne didesniais gabalėliais nei tarpas tarp akių, kad jas lengvai nurytų. Smulkiai sutarkuotos daržovės ar žiedai padeda pratinti jauniklį prie augalinio maisto.

Dieniniai ropliai šeriami dieną, kai jie sušilę po lempomis ir aktyvūs, nes šiluma reikalinga virškinimui. Naktiniai ir prieblandos ropliai, pavyzdžiui, leopardiniai gekonai ir daugelis gyvačių, šeriami vakare.

Ropliams virškinti reikia šilumos, o per žemoje temperatūroje maistas virškinamas lėtai, gali pradėti pūti ar būti atrytas. Todėl prieš šėrimą verta patikrinti, ar terariume tinkama temperatūra.

Kartu laikomus roplius saugiau šerti atskirai ar bent prižiūrint, nes jie gali kovoti dėl maisto, o vienas gali suėsti daugiau nei kitas. Gyvatės šeriamos visada atskirai, kad netyčia nesugriebtų viena kitos.

Specialiai auginami vabzdžiai rizika maža, tačiau nesveiki ar netinkamai laikyti vabzdžiai gali pernešti bakterijų ar parazitų. Verta pirkti gyvybingus vabzdžius, laikyti juos švariai ir negyvus išmesti.

Moliūgai, cukinijos ir patisonai tinka vėžliams ir barzdotosioms agamoms kaip įvairovė ir drėgmės šaltinis. Jie sutarkuojami ar smulkiai supjaustomi ir maišomi su lapiniais žalumynais.

Tarkuotos morkos tinka agamoms ir kai kuriems vėžliams nedideliais kiekiais, nes jose daug beta karoteno, bet ir šiek tiek cukraus. Morkos taip pat dažnai naudojamos vabzdžiams pamaitinti prieš šėrimą.

Saldžiosios paprikos be sėklų tinka barzdotosioms agamoms ir kai kuriems vėžliams kaip spalvinga įvairovė, kuri skatina ėsti. Aštrių paprikų ropliams duoti negalima.

Suaugusioms agamoms šios lervos gali būti duodamos kaip įvairovė, bet dėl riebalų ir chitino jos nėra tinkamas pagrindas. Pagrindu dažniausiai lieka svirpliai, skėriai ar tarakonai ir didelė žalumynų dalis.

Kirmėlės dedamos į lygiasienį indelį, kurio kraštai pakankamai aukšti, kad jos neišropotų, bet gekonas lengvai pasiektų. Indelis statomas toje pačioje vietoje, kad gekonas išmoktų ten ieškoti maisto.

Taip, svirpliai dauginasi šiltoje dėžėje su drėgnu substratu kiaušiniams dėti, maistu ir kiaušinių dėklais. Tai sutaupo pinigų, bet reikia vietos, šilumos ir kantrybės, be to, svirpliai triukšmauja ir kvepia.

Skėriai parduodami pagal vystymosi stadiją nuo mažų nimfų iki suaugusių, kurie gali būti gana stambūs. Mažesni skėriai tinka jaunoms agamoms ir kitiems vidutinio dydžio driežams, o suaugę – stambiems driežams.

Taip, vandens vėžliai noriai ėda svirplius, tarakonus ir sliekus, įmestus į vandenį, ypač jaunikliai. Vabzdžiai papildo granuliuotą maistą ir augalus, bet nepakeičia jų.

Taip, vandens vėžliai dažnai nuėda ar išrauna gyvus augalus, todėl daugelis laikytojų juos laiko kaip maistą, o ne dekoraciją. Plūduriuojantys greitai augantys augalai papildo mitybą ir yra lengvai atnaujinami.

Taip, sudrėkintos granulės dažnai sumaišomos su susmulkintais žalumynais, kad vėžlys jas noriau ėstų. Granulių kiekis laikomas nedidelis, kad pagrindą sudarytų žalumynai ir skaidulos.

Ne. Žmonėms skirtų papildų dozės ir sudėtis ropliams netinka, juose gali būti per daug vitamino D3 ar A ir priedų. Ropliams naudojami jiems skirti papildai, laikantis etiketės ir veterinaro patarimų.

Paukščių ir roplių papildų sudėtis dažnai skiriasi, ypač vitamino D3 kiekiu ir priedais. Saugiau naudoti ropliams skirtus kalcio miltelius, kurių etiketėje aiškiai nurodyta, ar yra D3 ir fosforo.

Virti kiaušiniai kartais duodami visaėdžiams ir plėšriems ropliams, pavyzdžiui, mėlynliežuviams scinkams ar varanams, kaip baltymų šaltinis. Jie riebūs, todėl duodami retai, o žolėdžiams ropliams, pavyzdžiui, vėžliams ar iguanoms, netinka.