DUK: Žaislai šunims

Kai kuriuose žaisluose pasitaiko stipraus cheminio kvapo ar lengvai nusitrinančių dažų. Rinkitės žaislus, kurių medžiagos nurodytos, venkite stipriai kvepiančių ir išmeskite žaislą, nuo kurio lupasi dažai.

Tai reiškia, kad gaminant plastiką nenaudotas bisfenolis A, keliantis susirūpinimą dėl galimo poveikio sveikatai. Tai naudinga informacija, bet ne vienintelis saugumo kriterijus: svarbūs ir žaislo dydis bei patvarumas.

Silikonas yra minkštas, lankstus ir lengvai plaunamas, todėl tinka laižymo kilimėliams ir švelniai kramtantiems šunims. Stipriai kramtantis šuo silikoną gali greitai sukramtyti, todėl jam geriau tinka tankesnė guma.

Putų žaislai lengvi ir gerai plūduriuoja, todėl tinka mėtymui ir vandeniui, tačiau juos lengva sukramtyti. Naudokite juos bendram žaidimui ir nepalikite šuniui kramtyti.

Natūralios medžiagos, pavyzdžiui, medvilnė, vilnos veltinys ar natūrali guma, gali būti malonios ir be sintetinių priedų, tačiau saugumą labiau lemia dydis, patvarumas ir tai, ar šuo jų neryja. Natūralus nereiškia nesunaikinamas.

Naujas guminis žaislas gali kvepėti dėl gamybos likučių. Prieš duodami jį šuniui, nuplaukite ir išvėdinkite, o jei kvapas labai stiprus ar nemalonus ir neišnyksta, tokio žaislo geriau neduoti.

Žaislai iš perdirbto plastiko ar audinių gali būti tokie pat saugūs, jei jie skirti šunims ir atitinka jų dydį bei kramtymo stiprumą. Tikrinkite juos kaip ir kitus žaislus ir keiskite apgadintus.

Guminius ir plastikinius žaislus verta plauti kas savaitę ar dvi, o žaislus su maistu – po kiekvieno naudojimo. Minkštus ir virvinius žaislus skalbkite, kai jie susitepa ar pradeda kvepėti.

Daugelį kietų guminių ir plastikinių žaislų galima plauti viršutiniame indaplovės krepšyje be stiprių ploviklių, jei gamintojas tai leidžia. Pliušinių, virvinių ir elektroninių žaislų indaplovėje plauti negalima.

Pakanka šilto vandens ir švelnaus indų ploviklio, po to žaislą gerai nuskalaukite. Stiprių chemikalų ir balinimo priemonių geriau vengti arba labai gerai išskalauti, kad šuo nelaižytų jų likučių.

Kai kurie kieti guminiai žaislai atlaiko trumpą virimą, tačiau karštis gali deformuoti ar sutrūkinti termoplastinę gumą ir plastiką. Pirmiausia pasitikrinkite gamintojo nurodymus.

Pelėsis atsiranda žaisluose, į kurių vidų patenka vanduo ar seilės ir neišdžiūsta, pavyzdžiui, tuščiaviduriuose ar girgždančiuose guminiuose žaisluose. Po plovimo tokius žaislus išdžiovinkite, o jei viduje matyti pelėsis, išmeskite.

Po žaidimų lauke nuplaukite žaislus nuo purvo, smėlio ir kitų šunų seilių, ypač jei žaidė keli šunys. Šlapius žaislus išdžiovinkite prieš padėdami į dėžę.

Per bendrus žaislus gali plisti kai kurios infekcijos, pavyzdžiui, kvėpavimo takų ligos. Šunų parkuose ir darželiuose bendrus žaislus reikia reguliariai plauti, o sergantį šunį laikyti atskirai, kaip pataria veterinaras.

Žaislus patogu laikyti atviroje, lengvai valomoje dėžėje ar krepšyje, o dalį – paslėptus, kad galėtumėte juos keisti. Galvosūkius ir žaislus, kuriuos šuo gali sunaikinti, laikykite jam nepasiekiamoje vietoje.

Taip, kai šuo kasdien turi tik kelis žaislus, o kiti paslėpti ir parodomi po kelių dienų ar savaitės, jie atrodo nauji ir įdomūs. Tai mažina nuobodulį ir neperpildo namų žaislais.

Konkretaus skaičiaus nėra, bet naudinga turėti kelių tipų žaislų: kramtymui, atnešimui, tempimui ir protinei veiklai. Svarbiau ne kiekis, o įvairovė ir tai, kad visi žaislai saugūs.

Tarnavimo laikas labai priklauso nuo medžiagos ir šuns kramtymo: pliušinis žaislas gali suplyšti per kelias minutes, o tvirtas guminis kramtukas tarnauja ilgai. Keiskite žaislą, kai tik jis pradeda irti, o ne pagal laiką.

Nedidelę pliušinio žaislo siūlę galima susiūti, jei žaislas skirtas švelniam žaidimui ir šuo jo neplėšo. Guminių ar plastikinių žaislų klijuoti nereikėtų, nes klijai ir trapūs kraštai šuniui gali būti pavojingi.

Nebandykite patys sukelti vėmimo, nebent taip nurodytų veterinaras, ir nedelsdami susisiekite su veterinarijos klinika. Papasakokite, kokio dydžio ir iš kokios medžiagos gabalas buvo prarytas ir kada.