DUK: Maistas katėms

Dažniausiai pasireiškia niežulys, ypač galvos ir kaklo srityje, odos pažeidimai, nuolatinis laižymasis ar virškinimo sutrikimai. Tokie patys požymiai būna ir dėl blusų ar kitų ligų, todėl priežastį turi nustatyti veterinaras.

Katėms alergiją dažniausiai sukelia baltymai, pavyzdžiui, jautienos, žuvies, vištienos ar pieno produktų, o ne grūdai, kaip dažnai manoma. Tikrą maisto alergiją nustato veterinaras, dažniausiai taikydamas eliminacinę dietą.

Jame subalansuoti mineralai, tokie kaip magnis ir fosforas, ir reguliuojamas šlapimo rūgštingumas, kad mažėtų kristalų susidarymo rizika. Prevencinis maistas tinka sveikoms katėms, o jau sergančioms reikia veterinaro paskirtos dietos.

Inkstų ligomis sergančioms katėms veterinarai dažniausiai skiria specialią dietą su mažesniu fosforo kiekiu ir pritaikytu baltymų kiekiu. Dietą ir laiką, kada ją pradėti, turi parinkti veterinaras pagal tyrimų rezultatus.

Diabetu sergančios katės mitybą parenka veterinaras: dažnai rekomenduojamas maistas su daugiau baltymų ir mažiau angliavandenių bei pastovus, su gydymu suderintas šėrimo grafikas. Maisto savarankiškai nekeiskite, nes tai gali paveikti gydymą.

Probiotikai ir prebiotikai gali padėti palaikyti žarnyno mikroflorą, ypač jautraus virškinimo katėms. Sveikai katei jie nėra būtini, o esant virškinimo problemoms pirmiausia verta pasitarti su veterinaru.

Tai maistas iš nedaug sudedamųjų dalių, dažniausiai su vienu baltymų ir vienu angliavandenių šaltiniu. Jį lengviau pritaikyti jautrioms katėms, nes paprasčiau išsiaiškinti, kas joms netinka.

Yra maisto su medžiagomis, sumažinančiomis pagrindinio kačių alergeno kiekį ant kailio. Jis gali palengvinti simptomus, tačiau alergijos visiškai nepašalina, todėl alergiškiems žmonėms verta pasitarti su gydytoju.

Atsigaunančioms katėms veterinarai dažnai skiria lengvai virškinamą, kaloringą šlapią maistą, kurio katė gali suėsti nedaug, bet gauti pakankamai energijos. Šėrimo planą po operacijos visada derinkite su veterinaru.

Paprastai ne, nes įprastas maistas gali sumažinti dietos poveikį, pavyzdžiui, šlapimo takų ar inkstų dietos atveju. Jei katė nenori valgyti paskirtos dietos, pasitarkite su veterinaru dėl kitos tos pačios paskirties dietos ar tekstūros.

Vaikingoms ir žindančioms katėms dažniausiai rekomenduojamas kačiukų maistas ar maistas visoms gyvenimo stadijoms, nes jame daugiau energijos ir baltymų. Antroje vaikingumo pusėje maisto poreikis palaipsniui didėja.

Žindymo metu katės energijos poreikis gali padidėti dvigubai ar dar labiau, priklausomai nuo kačiukų skaičiaus. Dažnai tokiai katei maistas paliekamas laisvai prieinamas, kartu su gausiu šviežiu vandeniu.

Jei katė gauna visavertį kačiukams ar visoms gyvenimo stadijoms skirtą maistą, papildų paprastai nereikia. Per didelis kalcio ar vitaminų kiekis gali pakenkti, todėl papildus duokite tik veterinaro patarimu.

Paprasčiausia kates šerti atskirose patalpose ar skirtingose vietose ir po šėrimo dubenėlius nuimti. Yra ir šėryklių, kurios atsidaro tik atpažinusios konkrečios katės mikroschemą.

Dominuojanti ar greičiau ėdanti katė dažnai nustumia kitą nuo dubenėlio. Padeda atskiri dubenėliai pakankamu atstumu vienas nuo kito, šėrimas atskirai ir priežiūra šėrimo metu.

Galima, bet tada sunku sekti, kiek suėda kiekviena katė, o nedrąsesnė gali likti alkana. Daugeliui kačių ramiau, kai kiekviena turi savo dubenėlį savo vietoje.

Galima, jei maistas pažymėtas kaip tinkamas visoms gyvenimo stadijoms. Jei kačiukas valgo kačiukų maistą, suaugusi katė dėl jo kaloringumo gali priaugti svorio, todėl dubenėlius verta atskirti.

Katės maistą statykite aukštai, pavyzdžiui, ant palangės ar spintelės, kur šuo nepasiekia, arba patalpoje, į kurią veda tik katei skirta anga duryse. Šuniui kačių maistas per riebus ir kaloringas, todėl nuolat jį ėdant gali sutrikti virškinimas.

Tik namuose gyvenančios katės paprastai mažiau juda, todėl joms dažnai tinka maistas su mažiau kalorijų ir daugiau skaidulų plaukų gumulams. Svarbiausia vis tiek – tinkamas porcijos dydis pagal katės svorį.

Specialus maistas nebūtinas, tačiau ilgaplaukės katės praryja daugiau plaukų, todėl joms gali tikti maistas su daugiau skaidulų ir riebalų rūgščių kailiui. Svarbiausia vis dėlto yra reguliarus šukavimas.